"Jei kalbame apie turinį, tai yra visa tai, kuo atskiriame reklamas leidiniuose" - Lordas Roy Thomsonas, leidybos magnatas
Net jei atsikėlei laiku, sėkmingai nusiprausei (tiesa, reikėjo laukti šilto vandens), papusryčiavai (sveikai- avižinių dribsnių, skiestų sulčių ir itin imunitetą stiprinančių želmenų), greitai pasitikrinai elektroninį paštą nešiojamame įrenginyje, ir suspėjai per grūstis atvykti į darbą , net jei jau per pirmą "darbo" valandą spėjai peržvelgti visas svarbiausias ir pikantiškiausias naujienas internete, diena nueis šuniui ant uodegos, jei apie visa tai nepranešei. Visiems. Pakiliai: "Pradėjau detoksą. Na ir išraičiau dešrą ryte- niekad nežinojau, kad tiek gėrio mano žarnyne", į ką net 14 skaitytojų atsako, kad "patinka". Dramatiškai: "Ar kas nors gali man padėti gauti figmedį? Figmedžių nebėra Farmville dovanų sąraše. ir kitur jų neberandu. Padėkite, labai prašau, nes mano sodas pradeda mane varyti iš proto, ačiū iš anksto"- ir į tai net 4 skaitytojai atsako, kad "patinka". (Tačiau nė vienas nepasako, kur rasti figmedį. LOL.) Arba... nedramatiškai ir nepakiliai: "Nuobodu". Štai Facebook'e nuobodulys yra viena iš populiariausių jo gyventojų, t.y. veidų, būsenų, angliškai dažnai rašoma su nenusakomu "r" raidžių skaičiumi, pvz." borrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrrred". Akivaizdu, kad jei tektų tai išurgzti, nuobodulys kaip mat išgaruotų. Tad kita dažniausia veidų būsena yra nesiliaujanti mirtis nuo juoko, žymima "LOL"- "Laugh Out Loud" akronimu. LOL sukelia bet kas- atsitiktinė nuoroda, nuolatiniai kitų "veidų" būsenos pokyčiai: noras eiti į tualetą ar piktybinis vidurių užkietėjimas, pastebėjimai apie tai, ką dabar norėtųsi veikti, arba pastebėjimai apie tai, ko dabar nesinori veikti, ar tiesiog trumpa tyla- nes vėl gi, tai irgi yra informacija apie tokią visada svarbią veido būseną. Komunikacija, plačiausia prasme. Tad jei vištos, belaukdamas proporcingai jų svorio augimo greičiui artėjančios mirties kuriame nors ne pagal ES standartus įrengtame amerikietiškame paukštyne- čia jos dar intymiau suspaustos mikronarveliuose viena šalia kitos- galėtų naudotis Facebook, rezultatas būtų panašus. "Nuobodu" -sukudakuotų viena, ir 30-čiai vištų tai patiktų. "Nuobodu, net purptelėjau" - "LOL"- sakytų 89 kitos Facebook suvienytos vištos. "Pažiūrėk į šitą šūduką, kurį man ką tik perstūmė kolegė iš gretimo gardo. Nufotkinau savo mobiliaku. Tokio žalsvo šiandien dar nemačiau!!!!!"- "Patinka"- atsakytų 74 tai išvydusios perekšlės. Ir net čia pat Facebook'e žaisdamos Farmville vištos mus, dvikojus, apdėtų. Joms tikrai užtektų laiko ir kantrybės atlikti visus elektroninio simuliakrinio ūkio darbus, nes mes, neplunksnuotieji, vis dar turime kažką daugiau nuveikti, nei tik kudakuoti Facebook'e. Galų gale, bent jau formaliai esame laisvi, tad galime rinktis. Ar ne? Mat ilgiau pabuvęs Facebook'e anksčiau ar vėliau pasijauti, kaip beprotnamyje- čia taip dažnai veidai elektroniškai prunkščia, kikena ar net raitosi iš juoko, be jokios priežasties, arba dejuoja dėl nuobodulio, vis vienas kitą apie tai informuodami, be perstojo siuntinėdami šūdukus vienas kitam ir dar kitaip svaigdami nuo visų galimybių save realizuoti gausos. Juolab, kad pats "Facebook" įkūrėjas, Mark'as Zuckerberg'as, anot "Business Insider" šiemet paskelbtų pokalbių stenogramų, savo pirmuosius 4000 veidų Harwarde vadino tiesiai šviesiai - kvailomis nuopisomis (atsiprašau jautresnių sielų- niekaip nesugalvoju, kaip geriau išversti itin vulgarų Zuckerbergo "dumb fucks"- reikėtų, kad kalbos komisija paaiškintų, kaip versti jaunų šiuolaikinių vadovų kalbą), jau vien todėl, kad tie pirmieji 4000 veidų naiviai, ir savo noru patikėjo asmenines nuotraukas, ir tiek svarbios informacijos apie save, savo pomėgius, draugus ir t.t. kažkokiam Zuckenbergui. Naivumui ribų nėra- šiandien Facebooke savo intymiausiu ir vieninteliu turiniu- nebent esi šizofrenikas ir egzistuoja dar keli "tu", pvz. Napoleonas, Petka ir Madonna- mielai dalijasi jau veik pusė milijardo taip meiliai Zuckenberg'o vadintų "dumb fucks". Labai svarbu, kad čia itin sparčiai auga vyresnių, nei 35 metų vartotojų skaičius- nes tai grupė, kuri potencialiai gali daugiausiai vartoti. Facebook nėra labdaros organizacija, anaiptol- Facebook jau planuoja sėkmingą IPO, ir ne vieno analitiko yra laikoma įspūdingiausia naujųjų laikų verslo sėkmės istorija. Bent jau po Google. Juolab, kad šio verslo idėja yra tiesiog neįtikėtina ir genialiai paprasta- beje, panaši ir į Google projektus, gal todėl Facebook su Google vis pasipeša: vartotojai - veidai-ir yra Facebook turinys, o kad savo turiniu disponuotų, jie turi mokėti. Dėmesiu. Būdami šeštokais, visi, iš esmės, galėjome tapti Zuckenbergais, jei tik mums būtų užtekę nuovokos "anketose", kurias pasiūlydavome kiekvienam klasiokui užpildyti storuose GOST - 1976 sąsiuviniuose langeliais, tuo pat metu pardavinėti reklamos plotus. Kad ir ledų "Plombir" gamintojams. Ar saldainių "Diušės" tiekėjams. Nes šiandien veidai už malonumą visam svietui pranešti, kad jiems ant kaktos užaugo netradicinės orientacijos spuogas, moka dėmesiu reklamoms, kurios- kaip niekur kitur- pritaikomos tiesiogiai vartotojui, pagal tai, ką jis taip mielai ir naiviai praneša apie save. Iki šiol televizijos stočių naudojamos kanalų metrikos dėžės atrodo kaip dinozaurai, palyginus su šia įstabiai veikiančia "gyvai" sistema. Ar kas nors prieš trisdešimt metų būtų galėjęs pagalvoti, kad vartotojai savo noru patikės visus savo laiškus, duomenis apie save, savo buvimo vietą, įpročius, pirkinius, draugų sąrašus, asmenines nuotraukas, dokumentus ir t.t. sistemai, kuri juos nuolat skaitys, analizuos ir kaups tam, kad būtent šiam vartotojui ir milijonams panašių į jį parduotų kaip tik jiems tinkamas paslaugas, maža to, galėtų nuspėti vartotojo elgesį, ir potencialiai jį kontroliuoti: sekti, leisti ar uždrausti tam tikras prieigas prie savo duomenų, ar net apmokestinti bet kokią prieigą? Nieko nuostabaus, nes precedentas egzistuoja taip seniai, kaip bankų kortelės- argi ne patetiška, kad šiuolaikinis vartotojas, patikėjęs (= paskolinęs) savo atlyginimą ir visas kitas pajamas bankui, yra apmokestinamas už veik kiekvieną jų sujudėjimą? Kad paradoksas paaiškėtų ir veidams, iliustruokime taip: Paskolini pinigų Petrui- nors Petras jų turi į valias. Petras tiesiog pažada tau, kad kai tik norėsi savo pinigų atgal, juos gausi, ir kaip garantiją duoda tau gražią kortelę iš plastiko- nuostabu, nesi gali pasirinkti savo dizainą ir kortelę išmarginti rutuliukais, ar net varlytėmis. Kai atžygiuoji pas Petrą ir sakai- duok man du šimtus litų, Petras sako- mielai, va, ir žinoma, paima 2 proc. mokestį- nes jis juk saugo tavo pinigus, maža to, davė tau kortelę. Jei nori paskolinti Petrui grynais, bet, tarkime, kita valiuta, Petras, priimdamas tavo pinigus, paprašo dviejų procentų "įnešimo mokesčio", kurį tu mielai sumoki- nes Petras toks geras ir saugo tavo pinigėlius, mokėdamas tikrai dosnias 0,5 procento palūkanas per metus. Kai sakai Petrui- pervesk tris šimtus litų už elektrą, Petras sako- mielai, ir paima bent litą kitą už "pervedimą", nes, ei, Petrui irgi reikia gyventi. Tai, kad Petras tavo pinigėlius perskolina šimtams kitų žmonių, dėl visa ko pasilikdamas tik mažą jų dalį- privalomąjį rezervą, ar jais lošia akcijų biržose, ar keičia juos į didesnes palūkanas nešančias valiutas, tavęs visiškai nejaudina. Kodėl turėtų? Tu juk nesijaudini dėl to, kad visą vertę, kurią kuri savo visuomenei, tegali įvertinti įmantriai išmargintais popieriukais, vadinamais pinigais. Dar mažiau jaudiniesi dėl to, kad šie popierėliai tėra vienos ar kitos vyriausybės deklaracija- nurodymas (lot."fiat"), kad nuo šiol tokius ar tokius popierėlius vadinsime vertės mato vienetais- pinigais. Kaip "Monopolyje". Ir dar mažiau jaudiniesi dėl to, kad tokia dalinio rezervo pinigų kūrimo sistema šiandien vieningai veikia visame pasaulyje, ir vienintelis realus jos išgyvenimo būdas tėra nuolat skolinti ir skolintis dar daugiau, kad kaip nors sumokėti palūkanas už seniau pasiskolintas lėšas- tad besaikis ir nesustabdomas vartojimo augimas yra labai paprasta ir vienintelė šios sistemos prerogatyva. Tavo patikėti pinigai Petrui tėra mažoji masinio multiplikatoriaus dalis- Petrui terūpi juos išskolinti kuo plačiau, ir pasistengti, kad tu niekada nesuabejotum, jog šioje gigantiškoje Ponzi piramidėje viskas yra tvarkoje. Nes viskas ir yra tvarkoje- jei ir toliau mielai skolini Petrui savo lengvai ar sunkiai uždirbtus pinigus, o nuo šiol ir likusį savo turtą- kad ir tai, kuo gyveni šiandien- nuolankiai perduodi Google, zuckenbergams ir visiems kitiems, kurie pasiruošę tave ir už tai apmokestinti. Kad tau būtų dar patogiau dalintis savo turiniu, sistema šiandien skverbiasi visur - ir pirmiausia į mažus, patogius ir šiandien visur su tavimi esančius išmaniuosius įrenginius. Išmanieji įrenginiai? Žinoma išmanieji, palyginus su vidutiniu nukvakusiu jų vartotoju. Anądien paklausiau savo vyriausio sūnaus, kas yra Serbijos sostinė. Pamačiau akis, kurios spindėjo nevaržoma nuostaba- kodėl tokio kvailo dalyko turėčiau jo klausti? "Kam rūpi"- net nesudvejojęs išrėžė mano vyriausias.- "Reikės- internete susirasiu". Pasidarė įdomu, tad ėmiau klausinėti Baltarusijos, Islandijos...ir kuo toliau į mišką, tuo mažiau sostinių. Pasirodo, maniškis- kuris iš šalies atrodo visai išprusęs ir mėgsta diskutuoti bei patarti veik visais šiuolaikinio gyvenimo klausimais- vargiai begalėtų išsiųsti atvirlaiškį į Vokietijos sostinę, jei visi jo išmanieji įrenginiai staiga apmirtų, nes ... tiesiog neturi nė menkiausios nuovokos, kur ir kas ji yra. Ups. Tikroji bėda yra ne tai, kad staiga dingus elektrai, visi išmanieji įrenginiai nukvaks ir paliks jų vartotojus žiopčioti be interneto išminties. Tikroji bėda yra tai, kad išminties internete- ir visur kitur- lieka vis mažiau. Ar bent jau sunku ją rasti- nesibaigiančioje pusėtinų lėkštybių ir vis įžūlesnės pornografijos lavinoje. Jei automobilius šiandien gamintų be jokios atrankos sukviesti, visiškai atsitiktiniai darbininkai, kuriems nurodyta kuo greičiau atlikti iš anksto nurodytas elementarias operacijas- už minimaliausią įmanomą atlyginimą.. svarbu tik surinkimo greitis ir kiekis....(va surašiau ir pagalvojau- argi dar liko kokių nors dalykų, kurie gaminami kitaip?)...tad jei automobiliai būtų (yra) gaminami taip, ar galima tikėtis, kad jie bus gaminti su meile, kūrybingai, išmaniai ir kokybiškai? Ne. Tad ko tikėtis iš turinio internete, ir, jei jau taip, visur kitur- nes šiandien internetas lemia ir kitos dar šiaip ne taip egzistuojančios medijos kokybę bei atsinaujinimo greitį- jei interneto turinys generuojamas veik automatiškai ir masiškai? Turinio funkcija nebėra intriguoti, kviesti diskutuoti ar susimąstyti, ne...turinys tetapo "kažkuo", kad perskirtų reklamas ir pritrauktų vartotojus. Verslo idėja tiesiog elementari: a) Išsiaiškink, kas šiuo metu yra įdomu ir svarbu interneto vartotojams (lengva- tereikia sekti populiariausias užklausas); Yra idėja, yra ir įgyvendintojai- tikri masinės medijos buldozeriai, turinio fermos, ar turinio malūnai, kaip juos mėgsta vadinti darbo greitai nebeteksiantys profesionalūs žurnalistai. Ar gali suspėti paskui tokį gigantą, kaip Demand Media, kuris paskelbia veik tūkstantį naujų filmukų YouTube.com per dieną, turi tūkstančius valdomų svetainių, ir šimtus tūkstančių kaip pomidorų masiškai užaugintų tekstų šiose svetainėse. Kadangi Demand Media netrūksta laisvai samdomų autorių, už turinį jiems mokama itin mažai- panašiai, kaip ir lietuviškų žurnalų redakcijose, viso labo 10-15 dolerių už trumpą tekstuką- tad autoriai šiame greitai judančiame turinio gamybos konvejeryje kepa po 7-8 ir daugiau tekstų per dieną, ir mielai patarinėja skaitytojams net apie tai, ko visiškai neišmano. Kam rūpi- svarbiausia, kad vartotojai gautų daugmaž tai, ko ieško, ir greitai. Greitis, pasiekiamumas akimirksniu ir nedelsiamas visų įmanomų poreikių tenkinimas yra būtinas šių laikų skaitmeninio turinio atributas. Neįtikėtina, bet vartotojai pasiryžę mokėti papildomus pinigus tik tam, kad, tarkime, iš rapidshare.com ar kitų dalijimosi turiniu svetainių bylas atsisiųstų kuo greičiau. O dažniausias kompiuterius turinčių amerikiečių (= praktiškai visų) nusiskundimas yra "per lėtai įsijungiantis kompiuteris". Nieko nuostabaus, nes šiandien vidutinis amerikiečių jaunuolis, sulaukęs 21-rių, bus mažų mažiausiai 10,000 savo neilgo gyvenimo valandų praleidęs žaisdamas kompiuteriu. Kadangi 10,000 valandų, anot tyrėjų ir autorių (kad ir populiariojo NYT skiltininko Malcolm'o Gladwell'o) ir yra minimalus pratybų valandų skaičius, būtinas, kad pasiektum tikrą meistriškumą bei pranašumą tam tikroje srityje, tipinis amerikiečių jaunuolis - voila!- yra tikras kompiuterinių žaidimų asas ir lengvai nugalėtų bet ką, sumaniusį su juo susirungti. Virtualybėje. Realybėje šis meistriškumas, žinia, kainuoja. JAV kas 9 sekundės mokslus meta vis kitas jaunuolis, neiškentęs mokyklos "nuobodybės"- argi lenta, vadovėliai ir menkai beuždirbantys mokytojai gali prilygti dinamiškai, spalvingai ir nuolat kvapą gniaužiančiai video žaidimų aplinkai, kur viską kontroliuoja pats žaidėjas? O gal žaidėjas tėra kontroliuojamas? Mano Matilda neseniai pastebėjo įstabų dalyką- jai pasirodė, kad kasdien gatvėse matomi į savo ipodus ir ipadus įnikę čiabuviai ir yra valdomi...tuo mažu, distancinio valdymo pultą primenančiu išmaniuoju įrenginiu. Argi ne? Juk jei seniau kompiuteris buvo turinio kūrimo įrankis- galėjai kurti kvapą gniaužiančias programas, kurti interneto svetaines, rašyti tekstus, montuoti filmus, kurti muziką, komponuoti nuotraukas ir t.t., šiandien Ipad'as ir į jį panašūs išmanieji įrenginiai labiau primena turinio valdymo įtaisus- galime sakyti, steroidais užpumpuotus televizorius, kurie teleidžia rinktis turinį, bet ne pačiam jį kurti. Taip, egzistuoja programėlių, kurios leidžia vartotojui spaudinėti kelis pianino klavišus ipad'e ar net sumontuoti nedidelį filmuką, bet akivaizdu, kad didžioji dauguma iš veik 200 000 programėlių, skirtų ipad, ipod ar iphone, tėra skirtos patogesniam, bet pasyviam turinio valdymui. Ipad'as sukurtas steriliai ir elegantiškai, apgaubtas tariamos mistikos, kuri, žinia, leidžia jį pardavinėti brangiau, neišardomas ir sunkiai tobulinamas, sudėtinga prie jo ką nors prijungti- tad yra visiška priešingybė asmeniniam kompiuteriui, kurio generinę struktūrą, procesorių, atmintį ir t.t. galėjo keisti bet kas, bent jau išmanantis, kaip atsukti varžtą. Ipad'as skirtas turiniui pirkti, o ne jį kurti. Tai nuostabus, žavus distancinis malonumų pultas. Kažkuria prasme- dar viena dekoracija šiuolaikiniam vartotojui, veidui- kad šis galėtų vėl ir vėl išreikšti save. Iš karto. Nieko nelaukdamas. Ar žinojote, kad šiuolaikiniam "išsivysčiusio" pasaulio gyventojui tereikia išvysti McDonalds aukso arkas, ir jis akimirksniu tampa dirglesnis ir nekantresnis? Tai objektyvus ir neseniai mokslininkų įrodytas fenomenas- ar dabar dar kas nors abejos "inkaravimo", kurio mokome NLP, efektyvumu? Kartais nusmelkia toks slogus įtarimas, kad auginame kartą, kuri jau yra- ir bus, jei nesusivoksime- visiškai kitokia, nei tikėjosi mūsų proseneliai. Hedonistų, narcizų, maksimalių malonumų siekiančią ir bet kokių pokyčių vengiančią išlepintą , nutukusią, atbukusią ir apatišką veidų kartą, pasiruošusią suvartoti daug daugiau, nei mes sugebėjome, ir dar daugiau, nei visos iki šiol gyvenusios kartos kartu, manančią, kad ši planeta, ir net ši visata tėra n versijos platforma visiems, net lėkščiausiems poreikiams patenkinti. Netikite? Pažiūrėkite Laurent Cantet "Klasę"- 2008 Kanų festivalio laureatą. Ypač tą epizodą, kuriame mokiniai dalinasi tuo, ko išmoko per mokslo metus. Labai nedaug. Siunčiame vaikus į industrinių laikų reliktus, mėsmales, vadinamas mokyklomis, kur jie pirmiausia mokomi paklusnumo ir išgąsdinami visam gyvenimui taip, kad niekada nebenorėtų imtis iniciatyvos ir būti atsakingi už save tik todėl, kad esame taip užsiėmę savo "sėkme" ir realiai net neturime laiko savo vaikams- ką gi reiktų daryti, jei jie neitų į mokyklą? "USA Today" neseniai atliko šaunią apklausą- pasiteiravo amerikiečių, ką šie veiktų, jei turėtų 8 dienų savaitę? Ką gi daugiau. Veik visi džiaugtųsi, kad gali dirbti ir aštuntą dieną. Tad kepame ir kepame plataus profilio "vadybos" specialistus, kurie, vėlgi- nieko realiai nebemoka, nes iki šiol neišsivaduojame nuo XX-ojo amžiaus pradžios masinės gamybos "efektyvumo" idėjų kvaišaties- kiekvieną darbo procesą suskaidyti taip, kad jį galėtų atlikti ir visiškas neišmanėlis, svarbu, kad teatliktų "patenkinamai", ir greitai. Tokia fabrikinė specializacija įsigalėjusi visur, ir ne tik paskutiniuose gamybos forpostuose mūsų "išsivysčiusiame" pasaulyje- ne, juk tereikia apsilankyti kokioje didesnėje įstaigoje, ir suprasime, kad jos atstovas (= žmogus "varžtas" ar žmogus "jungiklis") tesuvokia tik tai, kas telpa trumpame jo "darbo aprašyme" ar "pareigybinėje instrukcijoje". Nes seniai seniai praėjo tie laikai, kai kiekvienas vyras mokėjo pataisyti savo ratus- būti ir kalviu, ir mechaniku, ir elektriku, ir strategu, ir taktiku. Nors, kaip ne keista, nei automobilio, nei motociklo, nei - juo labiau -dviračio veikimo principas per paskutinius pusę amžiaus iš esmės nepasikeitė. Tik kiek vyrų šiandien mokėtų vikriai pervežti stipinus, kad ištiesintų rato aštuoniukę? Tiek pat, kiek sugebėtų apibūdinti antrąjį termodinamikos dėsnį. Ir nuolat gilėjanti daugelio profesijų "specializacija" dažnai tampa tik dekoracija vis labiau paviršutiniškoms ir sunkiai kitur pritaikomoms žinioms, nes pats žodis "specialistai" logiškai apibūdina žmones, kurie vis daugiau žino apie vis mažiau, siekdami galų gale sužinoti viską apie nieką. Juk- alio!- jau gyvename post- industrinėje visuomenėje. Kurioje šviesiausia ateitis laukia ne tų, kurie sugeba daugmaž vykdyti nurodymus, o tų, kurie suvokia, ko dabar labiausiai reikia, ir gali pasiūlyti kūrybiškiausius sprendimus. Kai pasižiūri į šiuolaikinių vadybininkų CV, matai viena- identiškus, konformistinius gyvenimo aprašymus- kuo mažiau žmogus kur išsišoko, tuo geresnis CV. Bet juk tikriems strategams, tikriems kūrėjams, tikriems maištininkams CV net nereikia- jų gyvenimas ir yra jų CV. Nes jei žinios, ar įgūdžiai, ar net turinys, tėra dekoracija, anksčiau ar vėliau išvysti, ką jos dekoruoja. Tad kartasi man atrodo, kad labai gerai suprantu kokį desperatišką plėšikėlį, kuris tamsioje sankryžoje patykojęs savo aukos, išsodina ją iš prabangaus automobilio (dekoracija Nr . 1- deklaruojanti, kad jos vartotojas "sėkmingas" ir juo "galima pasitikėti"), nuvelka kailinius (dekoracija Nr. 2 - sako tiek daug dalykų, kad čia net neverta plėstis), atima Ipad ir Iphone (dekoracijos Nr 3 ir Nr 4), laikrodį, žiedus, akinius, rankinę... kol auka pagaliau lieka be akivaizdžiausių dekoracijų. Tereikia pasiglemžti jos tapatybę- bene sparčiausiai populiarėjanti vagysčių rūšis šiandien- ir tuo pačiu kreditingumą, facebook'us, gmailus, linkedinus... ir...kas gi liks? Auka? Tapsi tuo, kuo esi. Nebereikės vaidinti, dekoruotis, margintis, puoštis, depiliuotis, valytis, dažytis ir skustis. Tobulintis, kvalifikuotis, lavintis ir pūstis. Lipti per save ar kitus, žemintis, paklusti ar pataikauti, nuobodžiauti ar spirgėti, depresuoti ir nespėti. Nes nebemokame tiesiog sustoti ir nurimti. Būti tuo, kuo esame, ir visada buvome. Taip sunku bent pusvalandį per dieną NIEKO neveikti. Nieko nesiekti. Ir NIEKO tuo nesiekti. Nieko nevertinti. Nieko nemąstyti. Ir nieko nedarant, nieko nesiekiant, niekam apie tai nepranešti. Pabūti, ir tiek. Tyresniais, gal. Be turinio. Ar žinai, iš ko kildinamas anglosaksų pasisveikinimas- "Hello"? "Be whole". Būk visas? LOL. Man patinka.
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2010. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com .
Komentarai:
|
||||||||||
