Dviprasmiškas pavadinimas, šiaip jau.

Galima pagalvoti- "NLP taikymas vaikams auklėti/ manipuliuoti", o galima- "NLP tinka tik vaikams".

Tinka visiems. Šie pastebėjimai, kuriais netrukus pasidalinsiu, atsirado remiantis R. Dillts, vieno iš jauniausių NLP kūrėjų, nuostata, kad "NLP yra viskas, kas veikia". Abstraktu? Ne, nes begalinėje aplinkybių gausoje, ypač kai kalbame apie žmonių, tėvų ir vaikų santykius, nėra vieno panacėjiško metodo problemoms spręsti. Tad kas belieka? Jei teisingai suvoki, kas vyksta, gali ir veikti teisingai. Tad visa, kas veikia, nėra atsitiktinis dalykas. Veiksmingas, į konkrečius sprendimus orientuotas elgesys ir yra NLP rezultatas.

Antra vertus, tai reiškia, kad NLP tenka "garbė" už atrodytų nevisai su "oficialiąja" NLP metodologija susijusius veiksmus. Būtent. NLP kūrėjai savo metodologiją pavadino "Neuro Lingvistiniu programavimu" beveik atsitiktinai. Pirmieji NLP bendraminčiai savo metodus vadino tiesiog "Meta"- t.y. bent vienu suvokimo lygiu aukščiau. Skubu paaiškinti.  Įsivaizduokime, kad gyvename dvimatėje erdvėje. Plokšti namai, plokšti automobiliai, plokščios žmonių figūros- net pats žodis "plokščias" dvimatėje erdvėje nebūtų labai prasmingas. Ir jei koks dvimatis žmogiukas užstringa tarp dvimačių kvadratų, stačiakampių ar skritulių...jis užstringa. Dvimatystėje sprendimų nebėra, nebent atsirastų koks būdas trintuku juos prasitrinti.

Taip ir mes, dažnai, mąstydami dvimatiškai, "linijiniu", "aristotelišku" būdu- jei yra problema, jai reikia sprendimo, tiesiog užstringame. Nuolatinis svyravimas tarp "problemų" ir "sprendimų" tėra kaip švytuoklės svyravimas: judesys yra, bet judėjimo- ne. Kūrybos čia irgi nėra. Išsprendi problemą, ir ką turi? Trumpą laiką be problemos. Jau tai, savaime, tampa problema, ypač jei esi įpratęs jas greitai spręsti. Galbūt todėl, išėję į užtarnautą poilsį, problemų sprendėjai tiesiog nukvaišta, galbūt todėl alkoholikai, pagaliau atsisakę alkoholio, tuo visai nesidžiaugia, tad netrunka problemas susigrąžinti.

O "meta" yra žvilgsnis, tarkim, į dvimatę erdvę iš trimatės erdvės perspektyvos. Juk , ei, tikrajame gyvenime, kurį dažniausiai prafantazuojame, visą laiką kirmydami arba praeityje, arba ateityje, kurių- ei vėl- net nėra, nerasime nei žodžių, nei raidžių, nei simbolių per se, juo labiau nei idealios formos kvadratų, nei stačiakampių, nei cilindro formos debesų. Upės neteka tiesėmis, nebent tai žmonių išrausti kanalai. Žmonių veidai nėra simetriški, raukšlės juos vagoja keisčiausias būdais, nė vieno lapo ant medžio nerasi vienodo, ir net visiškai automatizuotas paukštynas neišperi nė vieno vienodo viščiuko. Kodėl ir galingiausi Pixar animacijos studijų algoritmai nesugeba sukurti išties tikroviškos animacijos? Būtent todėl, kad realybė yra neaprėpiama, nenuspėjama, visada kitokia, ir visada pabėganti iš visų rėmų, į kuriuos tik norėtume ją įsprausti. Argi ne puiki iliustracija šiam teiginiui yra tas faktas, kad kiekviena "atrasta" elementarioji dalelė fizikoje buvo pavadinta... prieš ją atrandant?

Tad visada yra "meta", "išlipimas iš dėžės"- visada yra būdas pažvelgti į situaciją kitaip.

Ypač su vaikais.

 

Migdymas

Mes norime būti aktyviais, visada "čia" esančiais tėvais. Būtent todėl, apdovanoti tokia palikuonių gausa, atsisakėme ir pelningų verslų, ir puikiai apmokamos karjeros. Verta.

Tačiau kartais atrodo- ei, kaip būtų gerai dabar nuo visų šių, atrodytų, mažų, tačiau begalinių rūpesčių pasislėpti, kur nors taikiai "gamybiniame" susirinkime spoksant į "powerpointus". Ypač vakarais. Migdymas- jei kalbame apie mūsų tris mažiausius- kartais atrodydavo kaip sunkiausias dienos ritualas. Vietoje to, kad vėlgi, taikiai spoksotum anestezuojančias vakaro TV laidas ir pagaliau leistum savo smegenis valdyti kitiems, turi pasirūpinti, kad visi palikuonys nusipraustų, nesipeštų, išsivalytų dantukus, susitvarkytų žaislus ir rūbelius, tada susiropštų į lovytes ir pagaliau užmigtų.

Ir migdymo dalis mums, tūpinėjantiems tėveliams, būdavo ilgiausia. "Dar vieną pasaką, tėti" Papasakoji ir tą, tada, žiū, vienas jau nulūžo, bet kitos dvi atžalėlės vėl: "O dar vieną, tėti". Negi neištirpsi nuo tų prašymų? Porini toliau. Nors pačiam jau akys merkiasi.

Tačiau dabar, jei noriu migdymo procedūrą sutrumpinti maksimaliai, ir tuo pačiu padėti vaikams užmigti ramiu ir giliu miegu, pasakoju hipnotiškas, a la senelio Miltono Ericsono pasakas. Atžalos užmiega tiesiog kaip sinchroniniame plaukiojime- pasisuka kartą, kitą, ir jau sapnų karalystėje. Nebereikia nei nugaryčių kasyti, nei galvyčių glostyti.

Kaip?

Verta visiems išmokti. Sugebėjimas bet kuriame kontekste įpinti hipnotiškas komandas bus naudingas ne tik tėveliams, norintiems kuo greičiau leisti vaikams atsipalaiduoti- va taaaip, teisingai ;)- bet ir parduodantiems, vadovaujantiems ar besiderantiems.

Struktūra itin paprasta. Pasakojame bet kokią pasaką, aišku, ne kokią klasikinę lietuvišką siaubo pasaką, kur kraujai, lukošiukų žudomos raganos ar broliai juodvarniais emigruoja, bet kažką paprasto, ir jau savaime atpalaiduojančio. Bet, žinoma, įdomiai. Pasakotojo balsas turi būti ramus ir žemas- kaip Jūs kalbate, kai esate pasiruošę ramiai nulūžti? Į tą būseną turite nužengti pirmieji. O tada veiksmą suvedame taip, kad vienas personažas- kad ir varliukas,  ima sakyti kitam personažui- kad ir Baravykui iš "Grybų karo"- migdančias, užliūliuojančias frazes, tiesiogine nuosaka: "O dabar, kai jauti savo galvytės svorį ant pagalvytės, ir pradedi pastebėti, kaip ramiau .... jau....kvėpuoji, leisk ....sau ......užsimerkti, va taaaip, ir pagaliau ramiai užsnūsti, tik taip greitai, kaip tau..... patogu...turbūt.... šiltai... gulėti lovytėje, taip...ir girdėti...mano balsą....va taaaip....". Jei dar sutaikysite nuorodas apie kvėpavimą su kažkurio iš belūžtančių klausytojų įkvėpimais ir iškvėpimais, ar kalbėsite apie užmerkiamas akis būtent tada, kai pamatysite, kad jos jau tuoj tuoj merksis- užliūliuosite savo mažulius daug greičiau, nei kada nors įsivaizdavote. Kad būtų dar įdomiau, neįpinkite visų migdančių komandų iš karto- vis grįžkite ir nutolkite prie "migdymo" epizodo Jūsų siužete, juolab, kad pasakodami pirmąją pasaką, dar jos nepabaigę, o net priešingai- pačioje įdomiausioje vietoje, pasakę, "o tai man primena....", pradėkite visai naują pasaką, kurioje irgi gali būti migdymo etc. epizodai. Tokios pasakų pynės vaikai lauks kiekvieną kartą eidami miegoti, jei darysite tai su meile, dievaži, eis miegoti greičiau būtent dėl pasakų!

Ir, aišku, visada jausitės gerai, žinodami, kad vaikai auga Jūsų pasakomis.

O ne pardavėjų pasakomis iš kalbančios dėžės.

 

Magiškoji tabletė

Šiame epizode- ir "inkaravimas"- asociajacijų kūrimas, ir tos pačios hipnotiškos komandos. Būtent taip paprastai man pavyko neskausmingai ir lengvai adaptuoti mūsų du mažiausius amerikietiškame darželyje. Užduotis buvo ne iš lengvųjų, jei mąstyti tradiciškai: a) Unė iki šiol nėra ėjusi į darželį apskritai; b) Vincas kažkada Lietuvoje tesugebėjo "iškęsti" kelias dienas, ir apie šią patirtį, akivaizdu, turi ne per geriausius prisiminimus c) tuo metu mūsų mažiai visiškai nemokėjo anglų kalbos, ir, žinoma, darželyje, be mūsų palikto anglų-lietuvių-anglų žodynėlio, surašyto viename sąsiuvinio lape, nė viena auklėtoja nemokėjo nė žodžio lietuvių kalba.

Pirmąją dieną, kai mažius atvežiau į darželį, viskas, kaip ne keista, buvo šaunu. Jie smagiai sau padūko žaidimų aikštelėje, aš pasikalbėjau su auklėtojomis, ir tiek žinių- linksmai grįžome namo, nusiteikę lygiai taip linksmai važiuoti į darželį rytoj.

Tačiau kitą dieną, kai norėjau vaikus pagaliau palikti vienus, prasidėjo: ašaros, kai tik vienas patempia lūpą, tuoj ir kita apsipila, vienas laiko vieną koją, kita- kitą, galų gale, kai abu, mane dar matydami, užsižaidė, gėdingai paslapčiomis išsprukau.

Tačiau buvo akivaizdu, kad rytoj darželyje jiems pasilikti bus dar sunkiau.

Teko sugalvoti "magiškos tabletės" istoriją.

Kitą rytą, tik išvažiavę iš namų, staiga sustojome. Labai rimtai- pamatęs jau bliūkštančius veidus- vaikų klausiu. "Ar norite į darželį?" "Ne"- sinchroniškai patempdami lūpas, sako jie. Tuoj verks. Tada ir aš, rimtai susirūpinusiu ir liūdnu veidu- darna čia svarbiausia- sakau: "jeigu vaikai nenori į darželį, jie gali į jį ir nevažiuoti".

Abu netiki, kad tokia jiems kolosali problema,  gali būti taip, viens du, išspręsta. Vincas klausia: " O tai mes, jei nenorime, galime nevažiuoti?" "Taip"- patvirtinu, ir matau, kaip abu nušvinta. "Jei nenorite, galite nevažiuoti. Geriausia į darželį važiuoti, kai vaikams ten tikrai patinka. O kas Jums vakar patiko darželyje labiausiai?" Iš pradžių nedrąsiai, bet paskui vis įsismagindami, abu pradeda žerti argumentus "už"- kas tame darželyje iš tikrųjų yra nuostabu. Puiku. Dabar belieka visa tai "užtvirtinti".

"Vaikai, žinote ką? Gal norite labai skanių saldainių?"- dabar abu jau be žado. Kurgi ne? Užeiname į degalinę. Saldainiai mūsų šeimoje- tabu, tad vertinami trigubai, tai tvirčiausia valiuta, kokią galima tik įsivaizduoti, nes saldainius, jei ir  valgome, tai tik tam tikrom dienom. Peržvelgiame visus, ir aš paimu braškinius "Mentos". "Va šie"- sakau užtikrintai- "Visai ne saldainiai" . Sužiūra. "Jie daug skanesni už saldainius, bet tai ne saldainiai. Tai noro tabletės". Abu tranze. Visiška sumaištis, ko man ir reikia. "Aš net nenoriu jums jų duoti, ir pats nevalgysiu. Nes taip užsinorėsit. Taaaaaip užsinorėsit....oi." Abu jau rimtai suintriguoti, juolab, kad "užsinorėsit" yra dviprasmiškas teiginys- ko? Tabletės, ar dar kažko? Gi jau akivaizdu, kad už Mentos atiduotų pusę karalystės, tad belieka užbaigti "šventą melą". "Negalime jų dabar pirkti, nes kai tik suvalgysit, taip užsinorėsite... į darželį, kad nieko sau negalėsite padaryti. Ir man, todėl, jų negalima. Tad pasižiūrim ką nors kita, gerai?".

Pardaviau. Abu vos ne verkdami jau prašo braškinių "Mentos", nusiperkame vieną pakelį, susėdame mašinoje, ir įspėju: "bet, vaikai, tik po vieną, gerai, nes jei daugiau suvalgysit, nenorėsite iš darželio grįžti namo". "Gerai gerai"- linksi abu, ir lėtai, laukdami žadėto efekto, čiaumoja pirmąją tabletę. Po kokios minutės medatityvaus čiaumojimo nutraukiu tylą pirmas: "Mhm...Kokia skani. Bet kaip čia dabar... kažkodėl... pradedu norėti į darželį...Keista". Vincas jau dega: "Oi... ir aš jaučiu... kaip noriu." Unė reaguoja paskiausiai. Pažiūri į mus, ir praneša, kad jau ir ji "jaučia tą norą".

Aišku, įkertame dar "po tabletę", nes labai skanios, ir ramiai privažiuojame darželį. Auklėtojos stebisi, kad abu net nemirktelėdami išleidžia mane namo, maža to, Vincas man pagarbiai atiduoda likusių saldainių pakelį.

"Tik tu jų nevalgyk, gerai? "

Pažadu.

 

Musė ant lubų

Tai pats paprasčiausias būdas nutraukti zirzimą ir verksmą akimirksniu. Jei veikia su mūsų mažiais, net su itin susigraudinusiais suaugusiais, veiks ir su jūsų. Mažiais, ir suaugusiais.

Esmė tokia- jei Jūsų mažylis įnirtingai ir garsiai verkia, nors nesusižeidęs ir jam nieko neskauda, tereikia greitai ir netikėtai nukreipti jo akis į viršų, ir tą pačią sekundę, kai tik nurims, vėl greitai sutelkti jo dėmesį į dar kitą dalyką- pradedate pasakoti istoriją, užduodate pagalvoti verčiantį klausimą, parodote dar vieną netikėtą objektą ir t.t.

Tačiau "oi kokia musė ant lubų"- ir patys puolate žiūrėti, akių krašteliu stebėdami, ar mažylis daro taip pat- yra puiki ir veiksminga pirminė distrakcijos priemonė. Jei esate lauke, tai gali būti įdomus paukštis, lėktuvas, raketa- visa tai dabar jau gali būti "nuskridę", bet svarbu, kad jūsų intonacija ir susidomėjimas, taip pat kaip pranešimo svarba, būtų absoliučiai tikri.

Dar NLP pradininkai pastebėjo, kad dažniausiai liūdime, žiūrėdami žemyn, suglebę, nulenkę galvą. Tuo tarpu jei galvojame kažką pakilaus ir įkvepiančio, išsitiesiame ir dažniausiai žiūrime arba tiesiai, arba aukštyn. Pamėginkite dabar, žiūrėdami aukštyn, prisiminti kokią gana nemalonią patirtį. Na kaip? Ne kas, ar ne? O dabar atsisėskite į "vežėjo' padėtį, akis nudelbkite žemyn, ir pabandykite prisiminti kažką labai smagaus, kas nutiko Jums šiemet. Turbūt irgi ne kas, ar ne?

Tad kartais ant lubų pasirodo neįtikėtinai didelės oranžinės musės drugelio sparnais, kurios akimirksniu dingsta.

Tam, kad mažyliai verktų tik tiek, kiek būtiniausiai reikia.

 

O štai ką krečia gatvėse gerai hipnotiškas komandas ir sumaišties valdymą išmokę individai- to mokome ir NLP Praktikų mokymuose:

Susidomėjusiems:

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2010. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai web tracker

Komentarai: