Mįslė:

"Kas didingesnis už Dievą, blogesnis už velnią, ko trūksta šio pasaulio turčiams ir ko neturi šio pasaulio vergetos, ir ko neprarasi, neatsakęs į šią mįslę dabar?

Atsakymas į mįslę :

nieko

"Tarp didžių dalykų, kurie sutinkami aplink mus, nieko egzistavimas yra įstabiausias"- Leonardo da Vinci

"Vaikai randa viską tarp nieko, suaugusieji neranda nieko tarp visko"- Giacomo Leopardi

Ką veikiate?

Nieko?

Net sunku patikėti, nes dabar skaitote šiuos žodžius.  Nieko neveikti yra menas, įkandamas tik nedaugeliui, po ilgų ir nenuobodžių nieko nedarymo pratybų.

Bet pakalbėkime.

Pirmiausia apie nieką.

Tik ar  "niekas" turėtų būti vyriškos lyties daiktavardis? Nejau "niekas" turi kokių nors vyriškų atributų? Jei taip, verčiau apie politikus. Ar kitas ekranų žvaigždes.

Nes "niekas" tėra/ nėra nieko, nei vyriškas, nei moteriškas, nei apčiuopiamas, nei regimas, nei egzistuojantis, nei nesantis nieko, ir tiek. Va čia:

čia, virš šios eilutės, yra nieko (liaudiškai, čia nieko nėra)

Juolab, kad sakydami "nieko nėra", "nieko nežinau", "nieko tu nesupranti", "nieko neišeis"- lietuvių kalba nieko taip nedievina, kaip "nieko"- prieštaraujame patys sau: juk jei "nieko neveikiu" ar  "čia nieko nėra", neigiame nieko, tad ką ...teigiame?

Retai įsigiliname, kad kasdieninėje kalboje turime tikrą, iš esmės didžiausią esmo paradoksą. Nieko.  Nenuostabu- dar visai neseniai, "mąstančio" žmogaus evoliucijos prasme prieš kelias sekundes, egiptiečiai nesuvokė, kas yra nulis, graikai irgi sugebėjo jo išvengti, Aristotelis buvo toks tikras, kad nulio, vakuumo ir nieko tiesiog nėra ir negali būti, tad matematika tais laikais- ir dar iki viduramžių Europoje iš esmės merdėjo, kol galų gale nulis, atėjęs  iš rytų, neapvertė visko aukštyn kojom. Bet net ir tada nulis, ir neigiami skaičiai buvo kažkas mistiško ir sunkiai suvokiamo.

Tad ir man teko kažkada mokyti pardavėjus- mea culpa- taip užbalamutinti klientus veik nieko nereiškiančiais neiginiais, kad iš sukurtos  sumaišties, to apgalvoto viduriavimo žodžiais, potencialūs pirkėjai  suvoktų tik vieną galimą išeitį- pirkti. Turėkite tai omenyje,  kai kažkas pradeda vardinti neiginius vieną po kito:

"Jūs nenorite nepasinaudoti puikia galimybe nepraleisti nepasikartosiančios progos- juk nenorite taip ir neįsigyti gaminio, net jei negalvojate, kad jums jo nereikia, neįvertinę jo esminių privalumų tik todėl, kad nenorėjote tam skirti truputį laiko, dabar, tad šis virtuvės kombainas yra geriausias pasirinkimas Jums."

Pabandę tokia neiginių seka kam nors nušviesti bet kokio gaminio, virtuvinio traktoriaus, politinės partijos ar idėjos privalumus, galite būti tikri, kad kurį laiką savo pašnekovo akyse matysite tik nieko, ir būtent tada tereikės paimti jo pinigus, leisti jam (jai) pasirašyti (sutartį ) ar kažkokiu kitu priimtinu būdu "uždaryti" pardavimą, kaip savo žargonu tai vadina tikri pardavimų žaibai. Jiems tai vieni niekai.

Štai dar viena nepaneigiama nieko iliustracija:

Pav. 1. Rėmelyje nieko nėra.

Galėtume tai aptarti iš esmės, tačiau susilaikykime- nesiaiškinkime, nei kodėl čia nieko nėra, nei kas pasirūpino, kad čia nieko nebūtų, nei  kas yra "niekas"- bet koks vaikutis pasakytų, kad tai suktas klausimas, kaip ir teisingesnė, veiksmažodinė jo forma- "kas yra nėra?"

 
Būtent šis klausimas įkvėpė  Kierkegaard'ą ir Dostojevskį, privertė Camus nepaliaujamai galvoti apie absurdą,  Kafką kurti metamorfozes, o Nyche kalbinti Zaratustrą.   Sartre tiesiog parašė "Būtį ir nebūtį". Šliogeris- "Niekį ir esmą". Tuo tarpu rytiečiai jau tūkstančius metų suvokė ir priėmė "nieką" kaip duotybę. Net visuotinės meilės idėja, kuri krikščionybę pasiekė jau gerokai vėliau, po Kristaus, ir būtent iš rytų, nebūtų įmanoma be sveikos "nieko" koncepcijos. Shunryu Suzuki  savo mokiniams amerikiečiams kaldavo į galvas, kad "Visi realybės apibūdinimai tėra ribotos nieko išraiškos. Tačiau mes prisirišame prie apibūdinimų ir galvojame, kad jie yra realybė. Tai klaida". Nebeklyskime. Paprastumo dėlei, tarkime, kad rėmelyje tiesiog nieko nėra.

O štai šiame rėmelyje kažkas yra:

Pav. 2. Rėmelyje yra objektas

Jaučiate? Kiek malonumo patirsime iš nieko. Pandoros skrynia atverta. Dabar galime nuo ryto iki vakaro diskutuoti, kas čia, nes kažkas "yra". Tokį piešinėlį išvydę pas psichoterapeutą,  depresuojantys įžvelgtų atlekiančią kulką, fizikai- juodąją skylę, kažkas- gal kokią vulgaresnę skylę, dar kiti tai vadintų abstrakcija, nuliu, "o" ar tiesiog išraiškinga kompozicija. Tik kad figūra labai jau žmogiška, taip taisyklingai apvali, kaip iš matematikos vadovėlio. Daug vandens turi nubėgti, kol galų gale gyvenime supranti, kad vadovėlinės tiesos yra tik vadovėlinės tiesos:  realybėje gi nepamatysi "taisyklingų" trikampių ar kūgio  formos debesų.

Bet kuriuo atveju  galime aptarti ir analizuoti šias rėmelyje pavaizduoto "kažko" savybes, pavadinimus, prasmę, jo padėtį, svarbą, savo požiūrį į "kažką" ir taip toliau, daugiau nepastebėdami nieko, nes iš esmės norime, sugebame ir esame išlavinti pastebėti tik tai, ką norime pastebėti. Net genetiškai esame užprogramuoti pastebėti tik nuoseklumus, sekas ir objektus per se, kaip vadovėliuose, garbage in, garbage out. Kartais net išpuikstame ir imame teigti, kad sugebame suvokti visumą- t.y. ir kažką, ir nieko, tačiau realiai tai sau prieštaraujantis teiginys, nes visuma- kaip ir niekas- tiesiog nesuvokiama žodžiais ar simboliais. Paprasta. Nieko naujo apie nieką nepasakysi.

O štai čia dar kažkas yra:

Pav. 3. Rėmelyje yra du objektai

Dabar galime atverti net dvi Pandoros prasmių skrynias: galime šnekėti ne tik apie objektus atskirai, bet ir apie jų padėtis, reliatyvumą, santykį tarp objektų, juos vertinti, skirti, analizuoti, prognozuoti jų judėjimą, juos pavadinti ir identifikuoti- atsiras objektas "a" ir objektas "b", atsiranda nauji požiūriai - vieno objekto požiūriu atrodys, kad yra ir kitas objektas, kad jis toli/ arti, antrojo objekto požiūriu atrodys, kad jis toli/ arti, aukščiau žemiau, nei kitas objektas, abiejų objektų požiūriu kažkas atrodys vienaip, stebėtojui gi kažkas atrodys dar kitaip, tačiau niekam šiame prasmių kokteilyje praktiškai nebeliko vietos- vis sunkiau čia nieko pastebėti. Arba nieko nepastebėti - esame užhipnotizuoti esmo iliuzijos, turime 0 ir 1, ir net -1, tad dabar mūsų simbolinis mąstymas pasiunta- nes esame nebe pirmykščiai žmonės, kuriems tebuvo "nėra", "yra" ir, jei tai >1," daug".

Esame gerokai toliau pažengę: galime savo dėmesio objektus sudėti, atimti, dauginti ir dalinti, kurti jų sekas ir prognozuoti sekų sekas, pavyzdžiui, dėliodami rutuliukus ar vienetukus kad ir taip:

1-1+1-1+1-1...ir smalsiai stebėti, kas bus...nulis...vienas...nulis..tik...tak...

Netgi galime suskliausti, nes išvystame "logišką" seką: (1-1)+ (1-1)+(1-1)....= 0.

Nulis. Nieko. Štai jei suskliausime kitaip, įvyks dieviškas vyksmas, netikite?

Žiūrim:  1+ (-1+1)+(-1+1)+ (-1+1)...= 1.  Vienas!

Seniai seniai vienas italų kunigas, Tėvas Guido Grandi, naudojo šią seką kaip įrodymą, kad Dievas sukūrė visatą (1) (būtį) iš nieko (0). Senieji žydų išminčiai- kad ir Memenidas, nors ir labai norėję sekti aristoteliška pasaulėžiūra, teigiančia, kad nieko tiesiog nėra, irgi turėjo išleisti džiną iš butelio, panašiai konstatuodami, kad...Dievas viską sukūrė iš nieko. Žeronos Azraelis, kitas garsus žydų išminčius, tvirtino, kad "niekas yra būtis ir būtis yra niekas". Ir senieji musulmonai neturėjo jokių problemų dėl nieko - Korane mirtingiesiems netgi primenama: "Ar žmogus pamiršo, kad mes jį sukūrėme iš nieko"?"

O štai čia kažko yra dar daugiau:

Pav. 4. Čia yra daug objektų

Jaučiate? Tai tiesiog prasmių ir simbolių lavina, galima visą gyvenimą paskirti jiems nagrinėti, įžvelgti čia Grįžulo ratus ar Brailio raštą, stebėti ir analizuoti objektų kaitą/ padėtį/ prasmę/ simbolius/ vertę, logiką, nuoseklumus ir nenuoseklumus, kaip kokiame IQ teste. Neramu? Gal ir skaitytojai čia testuojami? Kaip gi ne.  

Juk esame įpratę būti testuojami ir nuolat save išmėginame- reikia ar nereikia  ir tada, kai turime daryti, atrodytų mažus sprendimus-" kokią kavą pirkti?", ir tada, kai turime daryti didelius sprendimus- "ar etiška taip gyventi?", nes, žinoma, norime būti  pirmiausia patys sau, o tada ir kitiems "geri", "protingi",  "normalūs", "ok", "dori",  "nuoseklūs", "mąstantys" , "cool" ir t.t.

 Jei ne šie kriterijai, sprendimai nekeltų jokio diskomforto. Niekad.  Antra vertus, nuolatiniai iššūkiai mąstymui (ne tik kryžiažodžių sprendimas ar TV viktorinų stebėjimas šūkaujant atsakymus) ,nesibaigianti šiandien itin neurotiška savianalizė  ir  nuolatinis savęs lyginimas su "sėkmingais žmonėmis" ir yra mąstymo simbolių prerogatyva: jei mąstome simboliais (žodžiais, vaizdais, skaičiais etc.), mąstome simboliais, tiek žinių. Nieko lieka labai mažai, netreniruota akis nieko nebepastebi ir nebesuvokia- nors be nieko šių objektų net nematytume. "We don't see things as they are, we see things as we are" rašė Anais Nin.

Ir kas gi mes esame, jei jau taip? Ar tik ne tikras tyliai dūzgiančių neutronų ir protonų (-1) (+1), (iš nieko - 0) pulkelis? Nieke.

Nenuginčijamai taip.

O štai čia kažko daug:

Pav. 5. Rėmelyje yra labai daug objektų

Pagaliau. Objektų tiek daug, kad vėl matome nieko. Žiū ir banaliai bei nuspėjamai nukeliavome iš nieko, į kažką, kad pasiektume viską, ir pradėtume vėl- nuo nieko. Religiniai fundamentalistai panašiai neigia evoliucijos teoriją- anot jų, mutacijos dėl mutacijų, be pradinio ar tolimesnio Kūrėjo įsikišimo, galų gale viską paverčia chaosu, ir būtinai pacituoja radiacija spartinamą vaisinės muselės evoliuciją- ji tik praranda organus, arba užsiaugina niekam nereikalingą antrą sparnų porą be raumenų, bet taip ir neišsivysto į super-musę. Tokio įrodymo logika- kaip žaidžiant sugedusį telefoną: jei kiekvienas žaidimo dalyvis pakeis tik vieną žodį, pakankamai ilgoje grandinėje žinutė pavirs elementariausiu triukšmu. Tikrai. Jei stebėtume MRI ar PET smegenų bangų išklotines, įsitikintume, kad itin veržlių mąstytojų bangos grėsmingai priartėja prie sunkiai šizofrenija sergančiųjų bangų- dar kiek, ir virs visišku chaosu, viskuo-niekuo. Tam tik reikia trupučio laiko.

Čia kaip su bet kuo, ar ne? Kuo daugiau, tuo mažiau. Kuo daugiau pasirikimo, tuo mažiau pasitenkinimo pasirinkimu. Kuo daugiau žodžių, tuo mažiau prasmių. Kuo daugiau kalbančių, tuo mažiau girdinčių. Kuo daugiau laisvųjų radikalų ir kitų biesų, tuo daugiau chaoso- kuris, beje, nėra chaosas, o tik mums dar nesuvokta tvarka.

Alfa ir omega .Vienetas ir nulis. Jing ir jang. Viskas ir nieko. "Norėčiau kažko daugiau iš šio pasaulio, jei tik jis nors ką daugiau turėtų"- rašė Antonio Porchia.

Apie tai ir kalba.

Pradėkime nuo kosmonautų

"Civilizuotas žmogus pasigamino sofą, ir liko be kojų" -Ralph Waldo Emerson

Atsimenu, gūdžiais Leonido Iljičiaus Brežnevo laikais, kai kosminė psichozė jau buvo iš esmės išsivadėjusi, ir amerikietiškai sovietiškos cigaretės iš "Sojuz-Appollo" virto tiesiog "Kosmosu", laikraščiai vis dar rašė apie nesibaigiančias sovietinių kosmonautų odisėjas toje plieno statinėje, orbituojančioje aplink žemę. Jie ištrūnydavo ten ir metus, ir daugiau, ir kai pagaliau būdavo sugrąžinami į žemę, atrodydavo nepaprastai patenkinti, nors ir gerokai nupiepę.

Kosmose, jie, beje, ne tik būdavo besvoriai,  bet dar ir veik 5 cm paaugdavo, o gal, teisingiau, pailgėdavo. (Čia tai dieta ;).  Mums, vaikams, tada kildavo begalė labai paprastų ir praktiškų klausimų: ką gi tie kosmonautai ten veikdavo, ką valgydavo, kaip tuštindavosi, šlapindavosi ir kur visa tai jie iškišdavo, kosmose. Tarybinė propagandos mašina tokius elementarius klausimus ignoruodavo, apie didvyrius juk arba herojiškai ,arba nieko, tad visa, ką mes žinojome, buvo tai, kad dar nuo Gagarino laikų kosmonautai valgydavo iš tūtelių, panašių į dantų pastą, ir jei neapdairiai kokį kąsnį pražiopsodavo, tas skraidydavo po kosminę stotį tol, kol jo nesusiurbdavo oro filtrai.

Tačiau žmonių smalsumas- begalinis, ar ne. Atsimenu, su kokiu palengvėjimu jį pagaliau patenkinau JAV, Floridoje, kur NASA centre galima išvysti visus atsakymus į astronautų- kosmonautų buities klausimus "gyvai", maža to, gidai mielai paaiškina, kaip kosminių stočių belaisviai tuštinasi, šlapinasi ir kur visa tai nukeliauja.

Įstabūs įrenginiai, tikri inžinierinės minties šedevrai, tie kosminiai tualetai- juk niekas nenorėtų, kad kosmoso didvyriai po eilinio nusilengvinimo savo itin brangų kosminį laiką švaistytų gaudydami nenuspėjama orbita skraidančius šlapimo ar išmatų kamuoliukus po visą kosminę stotį. Kaip ir daugelis kosminių technologijų, ir šios, buitinės, buvo pritaikytos žemėje. Dar ir šiandien galime savo akimis išvysti išties kosminius moteriškus pisuarus vienoje Floridos pakelės degalinėje, jų, tiesa, nebegalima naudoti, nes tai paskutiniai dar veikiantys "gyvi" egzemplioriai, bet bent jau galite įsitikinti, kad ir moterys šios kosminės lygybės laikais turėjo išties kosmines galimybes nenusileisti vyrams.

Įstabu. Neįtikėtina, kai pagalvoji, kiek daug žmonija gavo iš kosmoso varžybų- internetą, tranzistorius, naujus polimerus, nerasojančius slidininkų akinius, maisto išsaugojimo ir pakavimo į vakuumines pakuotes technologijas, mobiliąsias komunikacijas, cigaretes "Kosmosas", kosminės tematikos pašto ženklus  ir net 1200 iki šiol egzistuojančių planetariumų prie JAV mokyklų. Yra teigiančių, kad būtent kosmoso varžybos sužlugdė Sovietų sąjungą- nes ši nebepakėlė išlaidų naštos. Tad, iš esmės, Koroliovui ir Gagarinui turėtume būti dėkingi ir už mūsų nepriklausomybę. Negi ir toliau ereziškai dėkosime Osamai Bin Ladenui, kuris, anot kitų tyrėjų, dar daugiau padarė, kad "blogio imperija" subankrutuotų po nepakeliamo karo Afganistane.  

Kartasi pagalvoju- o kokias technologijas šiandien turėtume, jei būtume rungtyniavę priešinga kryptimi, pavyzdžiui, gilyn į žemę? Arba, jei kas nors iš partinių funkcionierių SSSR būtų skyrę tiek lėšų ir pastangų žmogui iš tikrųjų pažinti- kelionei į save- amerikiečiai ir vėl būtų visus perspjovę, ir kaip mat masiškai nušvitę. Neturėtume dabar į vakuumines pakuotes supakuotų masiškai išskerstų kiaulių širdžių, bet gyventume globalioje nirvanoje.

Beprasmiška to tikėtis, nes kosmoso užkariavimo varžybos (tarsi kosmosas mums nors kiek priešinosi)  tebuvo logiška šaltojo karo ginklavimosi varžybų tąsa- kai tik sovietai pokštelėjo "Sputniką" į orbitą, ir ilgai nelaukdami, švystelėjo į kosmosą dar ir visą būrį šuniukų, Gagariną, ir, netrukus, moterį, Valentiną Tereškovą, amerikiečiai ne juokais sunerimo, suvokę kad dabar tos pačios sovietinės "kosminės" raketos gali viens du susmigti į didžiausius Amerikos miestus. Ir prasidėjo- toliau viską žinome, ar ne: kelionės į mėnulį, kosminės stotys ir daugkartinio naudojimo kosminiai laivai, mokslinė fantastika ir pionieriai, nusprendę žūt būt tapti kosmonautais.

Va ir tapome. Visi. Savo planetą po truputį pavertėme kosmine stotimi, kurioje tegalime pasyviai stebėti tai, kas vyksta, ir nuosekliai vykdyti nurodymus iš "centro", kuris visada viską žino geriau, nei mes, neaišku kokioje misijoje dabar esantys kosmonautai. Tai tokia trapi ir sterili, technologiškai įmantri sistema, kurioje mums lyg ir patogu, ir paprasta gyventi: čia galime būti ne tik sotūs, gražiai ir šiltai aprengti, bei žiūrėti daug programų per televizorius ar net internetu, bet ir keliauti lėktuvais, automobiliais, laivais ir traukiniais, mėgstantys aštrius pojūčius gali miestuose važinėti dviračiais , o taip pat skambinti telefonais, sukurti savo profilį "facebook'e" ar nuolat "tweetinti" visiems, kas netingi sužinoti, kad jaučiamės gerai.

Tačiau tik tol, kol visos "sistemos"  stotyje funkcionuoja. Neramina tai, jog mūsų "gyvybės palaikymo" sistemų sistemos tapo viskuo- jos tokios sudėtingos, kad bet koks esminis jų gedimas būtų lemiamas mums, kosmonautams, nes jau seniai nė vienas iš mūsų nebesuvokia, kaip veikia visa sistema, juolab kad retas mūsų sugebėtų bent savaitę ištempti be sistemos. Mes nebegalime gyventi be sistemos, nebegalime pakeisti sistemos, ir dažniausiai net nesuvokiame, kokioje sistemoje atsidūrėme, taip savo kosminėje stotyje stulbinančiu greičiu skrosdami begalinę visatą, nes-ką čia slėpsi- patys esame sistema.

Šioje jau galas žino kiek trunkančioje kosminėje odisėjoje atrofavosi mūsų raumenys, susilpnėjo rega ir klausa, (beje, pailgėjome, kas be ko, net daugiau nei 5 cm, jei palyginsime save kad ir su lietuvių kumečiais praeito amžiaus pradžioje), nutukome, išlepome, esame irzlūs ir nekantrūs, nes nebesugebame susitelkti- nuolat turime virškinti nesustabdomą, n kartų išaugusį, visiškai beprasmiškos, būtent todėl, kad jos tiek daug, informacijos ir begalinių pasirinkimų srautą, ir vaidinti, kad viskas yra gerai, nes taip tiesiog paprasčiau.

Amerikiečių fiziologai, pavyzdžiui, susirūpino tuo, kad dabartinė karta gyvens- pirmą kartą po daugelio "progreso" metų- trumpiau, nei jų tėvai, nes ši karta- paprasčiausiai-  yra labiausiai nupiepusi homo sapiens atmaina. Tačiau net jei kalbėsime ne apie "Playstation" ar "Nintendo" treniruotus atletus, bet apie tikruosius metų metus treniruotus lengvosios atletikos čempionus, turėsime pripažinti, kad ir šie atrodys kaip pupų pėdai, jei lyginsime juos, pavyzdžiui, su menkai sąmoningais Tarahumara genties indėnais Meksikoje, kurie, lengvai kramsnodami kokią žolelę, basi risnoja kad ir po 100- 200 km (!) per dieną, ir taip ir nesupranta, kuo mes, civilizuotieji ir "išsivysčiusieji'", čia taip stebimės jų ištverme.  Jiems taip tiesiog smagu.

Bet. Jei importuotume kokį  Tarahamura genties indėniuką į  "civilizuotąjį" pasaulį, vargu ar šis ištvertų bent dieną su mumis- jei kasdien turėtų kažką rinktis iš vidutiniškai 40,000 maisto ir galas žino ko prekių kiekvienoje "normalioje" parduotuvėje, 100 + TV kanalų per kiekvieną "normalų" televizorių, 100+ milijonų interneto svetainių, tūkstančių el. pašto žinučių, sms'ų, tweet'ų, skambučių ir priminimų. Vargu ar jis sugebėtų 8 valandas per dieną kasdien spoksoti į ekraną, kaip tai daro vidutinis "išsivystęs" amerikietis ar pasvalietis, ir netapti paralyžuotu, kaip tapome mes.
Kad bet kas galėtų su mumis daryti ką tik nori. Jei jau apie tai šneka, akivaizdu, kad visi holokaustai, karai su terorizmu, bei etniniai valymai vyko tik todėl, kad niekam niekas nerūpėjo. "Pasauliui pavojų kelia ne tie žmonės, kurie kenkia, bet tie, kurie tai matydami, nieko nedaro"- sakė Enstein'as.  Juk net norėdamas kažką apdergti internete, turi turėti nors truputį valios.

O jos, sutikite, nėra, ir nepanašu, kad bus, nebent ekonomikoms taps iš tikrųjų riesta. "Mes įrodėme, kad nuolat rinkdamiesi, nuolat spręsdami pasirinkimo klausimus, mes eikvojame tuos pačius išteklius, kurių reikia valiai ir savikontrolei puoselėti"-neseniai  rašė psichologė dr. Kathleen Voks. Faktas, kad kuo daugiau galime rinktis, tuo mažiau renkamės: šiuolaikinė pasirinkimų gausa ir yra pirmoji ir svarbiausia apatijos ir išlepimo priežastis.

Tad visai ne keista, kad Orwell'iškas "1984" ar "Gyvulių ūkio" Didžiojo Brolio diktatoriškos sistemos scenarijus paralyžuotoms masėms net nepasitvirtino: knygų niekas nė nemano uždrausti, priešingai, dar niekad žmonijos istorijoje jų nebuvo leidžiama tiek, kiek šiandien.

Pasitvirtino Aldous Huxley įžvalgos- nėra jokios prasmės drausti knygas, ar net šiaip ką nors drausti ir riboti, nes vis mažiau yra tų, kurie nori (ar gali) skaityti ar apskritai mąstyti: atviros visuomenės propaguotojai, anot Huxley, nesuvokė "besaikio šiuolaikinio žmogaus apetito dėmesio blaškymui". "Orwell'as bijojo, kad tai, ko nekenčiame, mus sužlugdys. Huxley suprato, kad mus sužlugdys tai, ką mėgstame be saiko"- rašė Neil Postman.

Tapome nuspėjamais ir apatiškais greitų malonumų siekėjais,  degradavome tiek, kad nebesugebame susivokti net elementariausių dalykų, ir nors jau seniai esame didžiausi žmonijos istorijoje savimylos bei  puikiai išmokome valdyti "informacines technologijas", ruošti galas žino kam reikalingus projektus ar "valdyti pardavimus", nebemokame nei sėti,

nei pjauti,

nei medžioti,

nei kvėpuoti,

nei mylėti,

nei bėgti,

nei rėkti,

nei tylėti,

nei juoktis,

nei susikaupti,

nei mąstyti,

nei skaityti,

nei atgailauti,

nei melstis,

nei kautis nei,

elementariai, suvokti. Kas vyksta. Kur mes.  Ir kas mes tokie.  

Tad ir ekstragavantiškiausi bandymai gyventi paprasčiau, kurie krizės metu tampa net pragmatiškais, čia, Valstijose, kažkodėl atrodo patetiškai neveiksmingi- net kai garsus filosofijos profesorius meta viską ir tampa motociklų meistru, ar kitas sąmoningas amerikietis įkalbina visus savo kaimynus atsisakyti kanalizacijos namuose (neįtikėtina- jam pasisekė), ir visas per dieną išstenėtas organines trąšas tįsti  į jo patvoryje suręstą kompostinę.

Patetiška, nes didžioji masė šios gėrio imperijos gyventojų  yra įpratinti- dešimtmečių dešimtmečius trukusios tukinančios "amerikietiškos svajonės"-  mąstyti užpakaliais, ir patogiai. Kiekvieną kartą, kai vidutinis amerikietis atsisėda prie savo vidutinio veik tris tonas sveriančio SUV (Sport (patetiška) Ulity (mhm...) Vehicle ( taip, šis agregatas vis dar panašus)  vairo, ir pasukęs raktelį, išlaisvina kelis  šimtus kilovatų energijos, tam , kad nugabentų savo mąstančią dubcę į artimiausią parduotuvę prisipirkti kažko, ko jam tikrai nebereikia, rankas trina ir pardavėjai (jie yra šių dienų dvasininkai), ir rinkodarininkai (šie laužo galvas, kad mums vėl kažko reikėtų- apaštalai), ir bankininkai (jei dubcės nustos išlaidauti ir skolintis, žlugs visa zombiabankinė sistema), ir naftininkai (95 procentai visų prekių pasaulyje yra tiesiogiai susiję su naftos ir jos produktų gavyba bei perdirbimu). Kiniečiai darbininkai stebisi, kaip kas nors gali tokį š.. pirkti, bet jiems kas- gamina, kol perka, gamina, kai nebeperka, tuoj pat randa, ką vėl gaminti. Kad "išsivysčiusių" šalių atstovai ir toliau galėtų rinktis.

Laimei,  ketvirtis šios planetos gyventojų negali naudotis  net elektros energija, gyvena iš dolerio per dieną ir  tikrai nesuka galvos dėl savo ekologiškos išmatų utilizacijos, tad puikiai išvengia patetiškų iššūkių.

Kurie, beje, dėsningi. Sakoma, kad būtent Aleksandras Tytler'is, toks XVIII-ojo amžiaus britų istorikas ir keliautojas, visuomenės raidą yra apibūdinęs kaip  evoliuciją- ar degradaciją- pirmiausia,  iš priespaudos į viltį ir tikėjimą, iš vilties- į drąsą, iš drąsos- į laisvę, iš laisvės- į pasiturintį gyvenimą, iš pasiturinčio gyvenimo- į savanaudiškumą ir ksenofobiją, iš savanaudiškumo- į abejingumą, iš abejingumo- į apatiją, iš apatijos- į priklausomybę, ir iš priklausomybės- atgal į priespaudą. Skamba kaip universali imperijos istorija. Šių dienų tyrėjas, ekonomistas Marc  Fabar, rašo kad "vidutinė didžiųjų pasaulio civilizacijų trukmė tėra 200 metų. Kai tik visuomenė pasidaro sėkminga, ji tampa arogantiška, mano esanti vienintelė teisinga, perdaug pasitiki savimi, tampa korumpuota, ir dekadentiška,  išleidžia daugiau, nei turi, prasideda brangūs karai, turto žirklės, socialinės įtampa išauga, ir visuomenė pereina į nesustabdomą žlugimą".

Ar ne todėl, kad mes, pirmiausia, nieko...

Nematome, negirdime ir nejaučiame

Kad būtų kažkas, turi būti  ir nieko Taip paprasta. Tą puikiai suvokia tapytojai ir grafikai, nes piešdami ar tapydami- jei tik moka- jie negali ignoruoti "nieko"- "tuščios" erdvės tarp objektų ar pačiuose objektuose. Neįgudusį piešėją atpažinsime iš karto: visas jo dėmesys sutelktas į objektą, kuris atrodo tarsi išimtas iš aplinkos, ir todėl visiškai ne tikroviškas. Tad jei moki piešti, negali piešti "tikroviško" obuolio be jo šešėlio, ir visų šešėlių, kurie atspindi aplinką obuolyje. Maža to, bet kuris grafikas ar tapytojas, stengdamasis sukurti trimatį vaizdą, vėl gi, būtinai remsis niekuo- viskuo: kažkur piešinyje turės būti viską į begalybę/ vieną tašką suvedanti perspektyva, nes priešingu atveju paveikslas atrodys kaip ankstyvųjų viduramžių tapytojų darbai: neproporcingai dideli riteriai ropščiasi į neproporcingai mažas pilis ir griūna kaip pupų pėdai į neproporcingai mažus kanalus.

Taip ir muzikoje: kad suvoktume, kas grojama, turime girdėti tylą- pauzes ir taktus, nes tyla tarp garsų ne mažiau svarbi, nei patys garsai. Jei čiupinėjame grubų paviršių, pats žodis "čiupinėjimas" suponuoja, kad tai darome liesdami ir atitraukdami ranką- jei tiesiog priglausime pirštų galiukus prie paviršiaus, netrukus nieko nebejausime- taip, kaip nebejaučiame savo trumpikių ar kojinių, kol apie jas negalvojame. Nebent tais momentais, kai nuo gero gyvenimo į trumpikes pagaliau nebesugebame įsisprausti. O šiaip- nematome, nes nuolat "triname" vaizdą, kuris mums "nesvarbus", ir iškraipome jį taip, kaip esame įpratę suvokti. Štai elementariausias mūsų kasdieninių haliucinacijų pavyzdys:

Viskas gerai? Ko nematote, kai, atrodo, matote?

Nelabai ir girdime- vienas tyrimas, tyręs klausytojų reakciją į nuolat reguliariai pasikartojantį garsą, įrodė, kad didelę meditacijos praktiką turintys individai- pvz., budistų vienuoliai- kiekvieną garsą eksperimento sekoje girdi kaip "naują" (nes aktyvuojamos atitinkamos smegenų sritys), tuo tarpu tipiškas urbanizuotas ir civilizuotas pilietis- kosmonautas jau po keleto pasikartojančių garsų jų tiesiog nebegirdi- jo smegenynui jau "viskas aišku", tad į stimulą nebereaguojama.

Ne veltui John'as Grinder'is ir Richard'as Bandler'is, kartą paklausti, ar rengia NLP mokymus neregiams ir kurtiesiems, choru atsakė- "All the time, all the time ..." (Visą laiką, visą laiką).

Paradoksaliausia, kad nieko iš tikrųjų nematome- bent jau neadekvačiai suvokiame realybę- būtent todėl, kad esame....  sąmoningi. Dievaži, tuo džiaugiuosi, tikrai nenorėčiau būti kaip tas klinikinės neurologijos herojus, amerikietis Frederikas, kuris po sunkios ligos, netekęs pusės smegenų,  nebesugebėjo sąmoningai mąstyti, tačiau ir toliau puikiai žaidė golfą... o gal Frederiko kūnas žaisdavo golfą be jo?

Aišku, kad nemokamų pusryčių nebūna, tai- nesąmonė, o sąmonė kainuoja. Daug.  Viską. Profesorius Gordon Gallup'as šią kainą įvardija paprastai ir tiksliai: “ Mirties suvokimas ir yra ta  kaina, kurią mokame už savęs suvokimą ”

Būdamas sąmoningas,  į viską tegali žiūri per savojo "aš" prizmę- matome ne tai, kas yra, o tai, kuo esame, tad jei Tamstai pasisekė gimti homo sapiens, o ne gyvate barškuole, tarakonu, ar šiaip drugeliu, save veidrodyje atpažįsti jau nuo kokių 2-jų. Nuo tada ir suvoki, kad "esi", nuo tada ir vadini save "aš" ir vaidini, kad esi , nuo tada ir moki sąmoningumo kainą- išskyrus tuos trumpus laikotarpius, kai užsimiršti, kad esi ir kas esi,  pvz., kai miegi - (Fran Lebowitz kartą taikliai pastebėjo, kad "gyvenimas yra tai, ką veiki, kai negali užmigti") arba kai gerokai prisigėri svaiginamųjų gėrimų, nuoširdžiai myliesi ar šiaip, susitelkęs šoki, medituoji, o gal tiesiog  ypatingai smagiai krapštai nosį.

Tuo tarpu šimpanzės ir orangutangai- vieninteliai mūsų kolegos, kurie, anot tyrėjų, irgi suvokia "save", šį nepaprastą sugebėjimą praranda sulaukę maždaug 30-ties, tad pagyvenusiai beždžionei daryti klasikinio Gordono Gallup'o "savęs atpažinimo testo" veidrodyje, ar eiti pagulėti ant sofkutės pas psichoanlitiką nebeverta- ji jau nesivargina suvokti, kad egzistuoja, ir tiesiog palaidoja savo ego, nors jai ar jam dar liko 15-20 metų gyventi.
Be jokių didelių egzistencinių ir kitų sado- mazochistinių problemų, kurias taip mėgstame mes, visą sąmoningą savo buvimo laiką  nuolat kažką veikdami, galvodami , racionalizuodami, kurdami, vertindami  ir testuodami savo IQ, EQ ir FQ sugebėjimus, maža to, dar susirūpinę, ar gerai juos testuojame, galvojame, vertiname ir racionalizuojame, ir tada dar labiau susirūpiname, kad iš tikrųjų taip ir darome.

Nuolat.  Įstabu. Žmonijos istorijoje dar nebuvo kartos, kuri galėtų tiek visko patirti, matyti, girdėti ir jausti, kad šitaip nieko nebematytų, nebegirdėtų, ir nebejaustų. Kai Pietryčių Aziją nusiaubė 2004-jų cunamis, tarp nedaugelio išlikusiųjų pakrantėse ir  aplinkinėse salose tebuvo Jaravos gentis Andamano salose, kuri, neturėdama nei "ankstyvojo įspėjimo sistemų", nei interneto, nei TV, nei  apskirtai jokių šiuolaikiškų civilinės saugos priemonių tiesiog pajautė, kad artėja cunamis, ir sulipo į kalnus. Tuo tarpu "išsivystę" vakariečiai toje pačioje kurortinėje Indijos zonoje ar Tailande, stovėdami prieš mylių mylias atsitraukusį vandenyną, guviai  viską filmavo ir fotografavo, kol galų gale it musės kanalizacijoje buvo nuplauti žaibiškai atriaumojusių bangų.

Kai  JAV 1980- aisiais išsiveržė St . Helens ugnikalnis, net garsus seismologas, David Johnston, stovyklavęs papėdėje, nesiruošė praleisti progos stebėti šį įvykį. Nei jo, nei daugelio kitų smalsių žinovų bei seismologijos ekspertų po išsiveržimo surasti nebepavyko, ekspedicija, filmavusi ugnį spjaudantį kalną iš  sraigtasparnio, pasiklydo, nes" kompasų rodyklės ėmė suktis kaip pamišusios", laimei, po kiek laiko apsvilusius metraštininkus išgelbėjo kariuomenės sraigtasparnis. Apsukrūs vertelgos prieš pat išsiveržimą prekiavo žemėlapiais, kuriuose buvo nurodyta, kaip apeiti policijos užtvaras, kad St. Helens istorinį išsiveržimą stebėti iš arčiau, tačiau greitai ir žemėlapių nebereikėjo-visažinė vietinė valdžia nusileido smalsuolių prašymams ir leido prie ugnikalnio eiti kam tik nori.

Tai buvo tikrai įsimintinas reginys- po dar vieno žemės drebėjimo, 1980 m. gegužės 18-ją dalis ugnikalnio nuskilo, ir išsiveržusi lava daugiau nei 200 km/h greičiu užpylė viską, ką sutiko pakeliui- dešimties kilometrų spinduliu nuo ugnikalnio neliko nė vieno medžio, nė vieno seismologo, namo ar smalsuolio. Net toli nuo ugnikalnio į Seattle skridęs keleivinis lėktuvas turėjo skubiai leistis- pelenai užkimšo jo variklius.

Užkimšo.

Kai pagalvoju, ką šiandien gali nuveikti, ar bent patirti bet koks vidutinis amerikietis, ar lietuvis, ar airis iš "išsivysčiusių" šalių, ir ką jis tesugeba nuveikti, ar patirti, tiesiog sėdu ramiai nieko neveikti. Kas belieka?

Reikėjo tūkstantmečių, kad žmogus išmoktų kurti simbolius, pažabotų ugnį, sugebėtų gyventi bendruomenėse, sukurtų ratą, spaudą, pažabotų elektrą ir naftą, sukurtų itin našiais gamybos ir žemdirbystės sistemas, išraustų milijonus kilometrų griovių, sukurtų elektros tinklus, kanalizaciją, nutiestų milijonus kilometrų ryšio kabelių, atrastų puslaidininkius, sukurtų kompiuterius, procesorius, bevielius tinklus, paleistų ryšio palydovus, ištobulintų internetą...ir visa tai tik tam, kad koks šiuolaikinis sveikai tuktelėjęs jaunuolis po dviejų valandų intensyvaus spoksojimo į nieką "facebooke" tesugebėtų spustelti "Aš šiandien 70 procentų sexy " ikoną, o tada, nuvargęs, griūtų žiūrėti naujo realybės šou per itin aukštos raiškos televiziją.

Nieko nebemokam

Kai kas lygina sunkmetį su gūdžiais 1929-aisiais ir tada ištaria tą visada tinkančią frazę- "šį kartą viskas kitaip", kuri, aišku, pranašauja naują griūtį.. Nes ši sparnuota žodžių kombinacija mus lydėjo visais burbulų laikais- kai ekspertai autoritetingai kalbėdavo apie nesustojančias nekilnojamojo turto augimo kainas ("viskas šį kartą kitaip, nes būstų Lietuvoje/ Vilniuje/Dubajuje/ Majamyje etc. trūksta"), besipučiančias akcijų biržas ("šį kartą viskas kitaip, nes vyksta interneto revoliucija/ stulbinančiai išaugo produktyvumas/ atsirado vartojimo bumas etc.") ar nulines palūkanas ( "šį kartą viskas kitaip, nes turime beprecedentes finansavimo galimybes/ kapitalo perteklių etc").

Tačiau viskas yra niekas, kaip ir niekas yra viskas, tad nulis ir begalybė, nors ir Aristoteliui nesuvoktos koncepcijos, iš esmės yra labai artimos, todėl, sakydami, kad "viskas šį kartą yra kitaip", iš esmės tepatvirtiname, kad niekas nepasikeitė. Iš esmės.

Ir jei tai suvokiame, suvoksime ir tai, kad nors kiek rimčiau sustreikavus Sistemai, nuo kurios esame kai niekad priklausomi, kalbėdami apie 1929-jų sunkmetį, gausime pastebėti keletą esminių skirtumų. Ne, ne akcijų rinkų kritimo ir vėl stulbinančio kilimo kreivėse, ir ne GDP "atsigavimo" ar Keynesietiškų įsikišimų mastuose, bet tiesiog mūsų įgūdžių ir žinių prasme.

Jei lyginsime dabartinę "išsivysčiusių" šalių visuomenę su galingiausių 1929 m. šalių visuomenėmis, suvoksime, kad šiandien esame daug labiau išsilavinę: didžioji dauguma "išsivysčiusios" žmonijos yra raštinga, išsiverčia, beje, su vidutiniu 1000 žodžių žodynu , maža to, turi "aukštąjį" išsilavinimą, bibliotekas, internetą ir itin specializuotas, netgi neįtikėtinas profesijas ir įgūdžius (tarkime, 1929-aisias niekas ir nesapnavo, kad gali tapti internetiniu astrologu, "Facebook" profilio konsultantu ar šunų psichologu ir visai neblogai tuo verstis).

Tik kad daug daugiau/ geriau išsilavinę toli gražu nereiškia, jog jie daugiau žino, ar, apskritai, sugeba mąstyti- ne veltui toks  Guido Sarducci, amerikiečių komikas, kalba apie "5 minučių universitetą"  - juk jei per penkias minutes išmoksi tai, ką tesugeba prisiminti universitetą neseniai baigęs bakalauras, žinosi tiek pat. Tad kam be reikalo garuoti?  Tamstos žinios bus gautos daug pigiau- štai  Guido už 20 dolerių "studijų mokestį" dar prideda ir baigimo nuotrauką, baigimo ceremonijos drabužių nuomą, užkandžius bei patį diplomą.

Puikus pasiūlymas. Kai Sistema pagaliau užlūš, vargu ar padės geras "Excell" išmanymas- 1929-aisias didžioji visuomenės dalis net JAV gyveno save išlaikančiose bendrijose, ūkiuose, ir mažuose miesteliuose, kur, bėdai prispyrus, veik kiekvienas bent jau galėjo pasiraškyti salotų savo darželyje ar paprašyti kaimyno kuo nors pasidalinti. Šiandien, turėdami viską, neturime nieko, nes gyvename "just in time" tiekimo grandinės laikais: net maisto prekių parduotuvėse yra tik tiek prekių, kiek jų reikia artimiausioms dienoms, ir tikrai ne tiek, kiek jų reiktų, jei visur, dėl kokios banalios priežasties, imtų ir dingtų elektra. Bankuose yra tik tiek grynųjų, kiek jų užtektų  geriausiu atveju dešimtadaliui visų indėlininkų. Daug turime- su kaupu- tik kiaulių gripo vakcinų, kurių ir kiaulėms, po mūsų, būtų į valias. Net žlugus Sovietų Sąjungai, atsimenate, krizė- kuri buvo siaubinga vakariečių akimis, ypač jei vertinsime į GDP nuosmukį, nedarbą ir t.t.- nebuvo tokia jau baisi, nes visuomeninis transportas vis tiek veikė, žmonės vis tiek eidavo į gamyklas bent kokią plytą parsinešti, jau senų senovėje lygiagrečiai su "valstybine" ir jau seniai neveikiančia egzistavo ir alternatyvi maisto bei visų kitų prekių tiekimo sistema- "blatai", pažintys, turgeliai, galų gale, diedukai su bobutėm, taip ir gyvenantys be kanalizacijos kaimuose, vis kokią lašinių skiltį į autobusą įdėdavo.

O dabar? Kai sistema žlugo Argentinoje, 2001-aisias, ir vietinė valiuta buvo akimirksniu devalvuota, kai "užšalo" visos bankų sąskaitos ir bankai išėjo "daugiadienių atostogų", kai grynųjų pinigų automatuose pagaliau baigėsi sparčiai nuvertėjančios valiutos atsargos ir savo banko kortelėmis tegalėjai žaisti pokerį, staiga paaiškėjo, kad tokie" tikslieji" mokslai kaip ekonomika ir finansai yra daug mažiau tikslūs, ir vertingi, nei kulinariniai sugebėjimai  leidžiantys nors ką pagaminti "iš kirvio".

Tačiau esmė ne tame, ar ekonominis išprusimas yra naudingas krizės atveju, ar ne, nes vargu ar šis klausimas kiltų, jei laiko mašina, sistemai užstrigus, staiga mus nutėkštų  pora šimtų metų atgal. Jei sutriktų energijos tiekimas ir gamyba, nulėktume ir į viduramžius, kur net mums patiems nelabai berūpėtų, kaip centriniai bankai apsimeta, kad palūkanų normos reguliavimu sugeba valdyti infliaciją.  Luis Armstrong sakydavo- "jei turi paklausti, kas yra džiazas, niekada to nesužinosi".

Vieninteliai dalykai, kurių iš tikrųjų galime išmokti gyvenime, yra - kas gi daugiau? Tik mūsų pačių 100 procentų autentiška patirtis. Autentiški, pačių nugyventi  gyvenimai. Sąmoningai suvokti pasirinkimai. Viskas. Nei plačiausia erudicija, nei daktaro laipsnis ar keli "aukštieji" , nei "aukšta" padėtis visuomenėje ar tam tikras statusas, nei premijos, nei apdovanojimai neužmaskuos simuliuoto gyvenimo. Tarp simuliakrų.

Šiuolaikiniam amerikiečiui, ar pasvaliečiui, norinčiam būti  originaliu, ir gyventi savo gyvenimą, belieka naudotis visiškai neoriginaliais būdais: simuliuoti tam tikrą gyvenimo būdą, apsirūpinti tam tikrai kastai būdingais daiktais ar pažinoti tam tikros kastos žmones. Jei esi kūrybingas, turi turėti Apple kompiuterį, IPhone, ar dar kokį kitą laiką siurbiantį Apple įnagį, jei esi azartiškas, ir lengvabūdis, verta išsitatuiruoti kažką originalaus visai neoriginalioje vietoje. Apskritai, šiandien būti  "progresyviu"- suprask, perspektyvas turinčiu-"išsivysčiusios" visuomenės atstovu- kai egzistuoja milijardai kitų pasirinkimų- reiškia būti labai banaliu, ir neišsišokančiu: valgyti "organišką" maistą, rūšiuoti atliekas, dievinti tam tikrus produktus ir niekinti kitus, žiūrėti tam tikras laidas per TV ir nežiūrėti tam tikrų laidų per TV, eiti į tam tikrus filmus ir neiti į tam tikrus filmus, turėti savo svarią nuomonę-haliucinaciją apie globalius dalykus, dvasingumą, tikėjimą  ir ekonomiką,  bei  laikas nuo laiko persiųsti visiems savo el. pašto adresatams kokį pikantišką katinėlių paveikslėlį ar kokia baisia liga sergančios mergaitės tėvų prašymą padėti. Ir labai mėgti kavą, taip- tai būtina originalumo ir progresyvumo sąlyga.

"Bet ką, progresyvusis žmogau, Tu moki iš tikrųjų?"- paklaustų koks nors elektros neturintis kas ketvirtas šios planetos žmogutis.

Iš tikrųjų.

(toliau- "Viskas arba nieko II")

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2010. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Komentarai: