„Jei mes visi sapnuojame tą patį sapną- tai realybė“- John Lennon

"Elementarioji dalelė nėra nepriklausomai egzistuojanti, analizei nepaklūstanti esybė. Ji, iš esmės, yra santykių, kurie sieja kitus dalykus, visuma"- H.P.Stapp, fizikas

"Dalykai kildina <angl. derive> savo buvimą ir esatį abipuse priklausomybe ir yra niekas patys savaime"- Nagarjuna, II a. budistų išminčius

Susapnavau tikrą košmarą: sunkmetis baigėsi.

Ir vėl tapome užtikrintais. Ateitimi, karjeromis, finansų sistema, perspektyvomis, verslų sėkme, šalies reitingais, bankais, kainų judėjimais ir savo galiomis.

Čia verta pastebėti, kad užtikrintas idiotas yra dvigubas, dar tikresnis idiotas, dažniausiai tokie progresuoja į politiką ar verslo vadybą, juolab kad neseniai amerikiečių socialiniai psichologai tai patvirtino ir savo eksperimentais: tam, kuris tiriamųjų grupėje kalbėdavo garsiausiai (arba užtikrinčiausiai), likę grupės dalyviai būdavo linkę priskirti lyderio savybes, ir sąmoningai arba nesąmoningai paklusti. Net jei „lyderis“ kalbėdavo visišką „vėją“- tereikdavo, kad tai jis darytų užtikrintai.

Tai esminė lengvamečio savybe. Užtikrintumas. Pasitikėjimas. Confidence. Jei staiga atsiduriate kalėjime, ar kokiame naktiniame bare, būtent užtikrinta kai kurių individų laikysena jums signalizuoja, kas yra kas, kokia šios aplinkos „lesimo tvarka“ (pecking order): kas yra gaidys, ir kas yra vištos. Tą, be didelių socialinių tyrimų, supranta visi bendruomeniniai gyvūnai: liūtai, drambliai, paukštyno vištos ir net pelės, jei tik jos grupėje. Pasirodo, užtikrintą laikyseną iš dalies lemia ne tik genetiniai faktoriai ar lyderio savimonė, bet ir tam tikras hormonų balansas, daugiau tostesterono- labiau įtrauktas pilvas, ir išpūsta krūtinė. Tikras lyderis bendrijoje nevengs parodyti, kad gali šlapintis, kur tik panorėjęs, ar poruotis su kuo tik šauna į galvą. Tą pačią aroganciją išvysi kiekvieno savimi pasitikinčio vakariečio akyse, kai jis žengia pro kitų, mažiau pasipūtusių kad ir kokių tadžikų būrelius kuriame nors artimųjų rytų oro uoste, ar neseniai iškepto „verslo vadybos magistro“ intelektualiose akelėse- šis užtikrintas, kad net jo batų raišteliai paklūsta ekonomikos ar kitų burtų dėsniams, o jis juos išmano. Kurgi nebūsi pasitikintis?

Lengvamečiu todėl ir lengva, kad esame užtikrinti, kad taip ir yra. Vėl kuriame perteklius, ekscesus per se: gaminame tai, ko niekam iš esmės nebereikia, tiekiame paslaugas, kurių, jei nebūtų perteklinių, fantomiškų, iš nieko- tiksliau begalinių skolų- sukurtų pinigų, vienareikšmiškai niekam nereikėtų. Turime perdėtas, iliuzines galimybes išlaidauti, vėlgi, leidžiame pinigus ir laiką, kuris tėra mums paskolintas. Skolinamės kiekvienu litu, doleriu ar euru, parazitiniu, ar ne, iš burbulus pučiančių bankų, jų išsipūtimą prižiūrinčių centrinių bankų, savo vaikų, dar negimusių kartų, „besivystančių“ šalių ir medžių, net vandenį ar orą- ir tą skolinamės, žinodami, kad ateinančios kartos gali tiesiog apsišikti, jei tik pajėgs kuo, nes po mūsų lieka tik naujus sąvartynus kuriantys sąvartynai.

O kaipgi kitaip? Čia tau ne žiurkėnų porelę prižiūrėti. Jei žiurkėnų, ar žmogėnų priveistum šešis milijardus, ir taptum jų Viešpats, dievaži, nesugalvotum nieko kito, kaip tik leisti jiems patiems evoliucionuoti, kad galvos nekvaršintų: susitelkti į teritorijas, padabinti jas vėliavytėm, sukurti kariaunas, gamintis žaisliukus, kruštis, apsipirkinėti ir užsiimti saviugda. Kad jie galėtų visa tai daryti efektyviai ir lengvai kurti vertes beverčiams dalykams, paskolintum jiems popierėlių, sukurtum monetarinę bazę, ir tiek žinių, burbulapūtis paleistas. Visi puola imituoti veiklą, visi tampa užsiėmę, simuliacijos, simuliakrai ir poreikių tironija. Kaip Montessori sistemos darželyje.

Tad kai kalbame apie derivatyvizaciją, lengvamečio košmaras ir yra tai, kad niekas nebesivargina suvokti priežasčių ir pasekmių virtinės. Kas ir kodėl tapo kuo? Kam?

O juk šios raidės yra derivatyvai. Šis popierius, žurnalas, stalas, kėdė, fotelis, grindys, užuolaidos ar net žolė po tavo kojomis yra derivatyvai. Unitazas, net jei ant jo dabar nesėdi, yra derivatyvas. O gal šiuos žodžius skaitai lėktuve? Plieninis paukštis irgi yra derivatyvas.

Faktas, kad suvoki šių ne bet kaip sudėliotų simbolių prasmę byloja apie tai, kad jau esi brandus suprasti derivatyvus: juk net mažiausias šios prasmės atspalvis yra Basanavičiaus, knygnešių, Donelaičio, dviračių šou ir tarybinės propagandos kurtų prasmių derivatyvas. Kiek žmonių- kartų kartos- vargo, žuvo ir kūrė, kad Tu dabar, čia, mokėtum skaityti lietuviškai ir suprastum, apie ką gi čia. Kiek metų kiekviena iš šių raidžių buvo tobulinta, taisyta, aiškinta ir mokyta, kad Tu dabar jas rytum apie tai net nepagalvodamas. Iki dabar.

Tu pats esi derivatyvas, ar ne? Kiekviena Tavo ląstelė pasakoja apie Tavo tėtį ir mamą, močiutes, prosenelius ir visus kitus, prieš gerus 200 tūkstantmečių išmokusius kurti simbolius Tavo protėvius ir Tave kiekvienai naujai ląstelei, kurių- kad ir šią sekundę- lyg iš niekur atsiranda tūkstančiai naujų, o tūkstančiai senų, atlikę savo informacinę pareigą, išnyksta, atidavę atrodytų negyvą materialią duoklę- baltymus, rūgštis, druskas ir mineralus gyvosioms.

Kiekviena Tavo mintis yra milijardų prieš Tave buvusių ir dar dabar esančių Tavo ir ne Tavo minčių derivatyvas- tad kai dabar mintyse riebiai nelietuviškai susikeiki, koks mongolas- totorius, Čingischano amžininkas, ima it Karlsonas suktis kažkur Ukrainos stepėse seniai dirvos sieksniais apaugusioje kapavietėje. Čia vertėtų, kaip Foucault, retoriškai paklausti, ar apskritai galėtum teigti, jog nors viena mintis yra Tavo? Galėtume smagiai pasiginčyti, bet ar verta? Bertume vienas kitam įvairiausias „a“, „b“, „c“ , „ę“ ir „š“ sekas ir kombinacijas, bet tai tebūtų žaidimas skolintomis kaladėlėmis. Nebent vožtum kokia pliauska man per galvą, bet net ir tai, sutik, nebūtų iš esmės originalu. Greičiausiai tokį komunikacinį sprendimą matei „Tom & Jerry”. O dar labiau tikėtina, kad kažkas Tau jau yra gerai pliaukštelėjęs. Bent jau simboliškai.

Todėl ir skaitai šį tekstą.

O štai Einstein’as savo reliatyvumo teoriją surašė vienu ypu, praktiškai nedarydamas jokių “išnašų”, nesiremdamas to meto autoritetais ir net nesivargindamas argumentuoti, kaip “x reiškia y, nes taip sako A”. Kvapą gniaužia, juolab, kad  Einstein’as anaiptol nebuvo abejingas tam, kas buvo nuveikta iki jo, nes ne kartą yra teigęs, kad suvokimas, jog visa tai, ką žmonija sugebėjo sukurti- tūkstančių tūkstančiais kaizeniškų patobulinimų, per kartų kartas, jį įpareigoja atsilyginti žmonijai.

Ačiū, Albertai.

Šiandien dėkodamas Tau maigau plastikinius mygtukus, kurie generuoja tam tikras sekas elektros grandinėje, kuri savo ruožtu generuos tam tikrų iš 1280 x 768 taškų aktyvumą ekrane, tada visa ši elektromagnetinių simbolių kombinacija bus išsaugota standžiojo disko dalyje, kad galų gale variniais laidais nukeliautų n kilometrų iki kito ekrano, procesoriaus ir t.t. Mano galia išvystyta –derivatyvizuota- milijonus kartų: šis grafomaniškas impulsas teoriškai šviesos greičiu gali išplisti milijonuose kitų elektromagnetinių įrenginių, pavirsti į popieriaus lapą su raidėmis ar į dar vieną simbolių seką kažkuriame serveryje, ir brolyti, Einstein‘ą ši galia dievaži nustebintų, jei tik ji nebūtų reliatyvi. Nes be manęs, šią pat sekundę milijardus elektromagentinių impulsų generuoja ir milijardai kitų, inkštiruotų ar visiškai nukaršusių generuotojų, ar net automatinių sistemų, ir šioje lavinoje rasi visko: potenciją skatinančių priemonių reklamos ar patarimų, kaip namų sąlygomis susikurti elektromagnetinę bombą.

Kuri visą šį išvestinį chaosą nutildytų amžiams. Tik „bum“-„pokšt“-„pypt“, ir neutralizuojama viskas: automobiliai, primityviausi ar gudriausi radijo imtuvai, vandens ar fekalijų siurbliai, serveriai su visais duomenimis, sąskaitomis- faktūromis ir pornopuslapiais, televizijos bokštai ir mobilaus ryšio bokšteliai, liftai ir šaldytuvai, vibratoriai ir dializės aparatai, bankomatai ir neoninės reklamos. Iš dangaus smigtų nebekontroliuojami lėktuvai, o pro išdaužtus sustojusių troleibusų langus ropštųsi mobiliojo ryšio staiga netekę vadybininkai ir projektų vadovai.

Pataptų tylu ir net gera, bent kurį laiką nebereiktų rūpintis savo įvaizdžiu „Facebook‘e“ ar kuriame kitame nepaprastos svarbos pseudo socialiniame tinkle, atsakinėti į „kvietimus draugauti“ ar trinti begales žinučių apie „Cialis“. Galvos nebekvaršintų telepardavėjai, rinkos tyrėjai ir niekam nereikalingų žinynų platintojai, o vadybininkams tektų užsiimti kasdieninės duonos gavyba.

Aš ne luditas. Ironiška, bet kovodamas su derivatyvizacija ir sudaužęs kokias audimo stakles kur nors Indokinijoje, likčiau ant puodo, nes geriausia, ką moku, tai taukšti „bile ką“, bent jau taip man sako namiškiai. Pačiu laiku- prieš sunkmetį, aukščiausiame taške, mečiau gerą verslą, jau treti metai nebedirbu, auginam vaikus, ir tiek, man seniai nebereikia  „naujo“, „daugiau“ ir „geriau“, bet va kur nors miške vienas pats išgyvenčiau, duokDie, savaitę- net grybų nepažįstu. Be šiuolaikinės vaistų pramonės dūšią ir taip atiduočiau po keleto mėnesių- nes jau seniai esu visiškai priklausomas nuo sintetinių skydliaukės hormonų.

Bet. Tai nereiškia, kad turiu prisikimšti gyvybę palaikančių hormonų  ir tylėti. Štai gitara. Ar kanklės. Ar arfa. Ar fortepijonas. Kažkada kiekvienas iš šių instrumentų buvo tiesiogiai susijęs su juos gaminusiu meistru: gaminti su meile, meistras žinojo, ką daro ir kodėl, ar tinkamas stygas parinko, ar teisingas medis buvo naudojamas. Dažnai meistras net žinodavo, kam konkrečiai gamina tą ar kitą instrumentą, tad dauguma šių instrumentų buvo kurti ne optimizuojant, restruktūrizuojant ir valdant kaštus, bet prasmingai. Šiandien, derivatyvizacijos laikais, turime elektrines gitaras, sintezatorius, muzikos kūrimo programas ir n kitų dalykų, kuriais galime groti,  be įprastų muzikos garsų generuoti šūvius, žingsnius ar praskrendančio lėktuvo garsą vis aukštesne oktava, galų gale, šiuolaikiniai masėms skirti muzikos instrumentai gali patys groti, įrašyti ir generuoti bet kokias garsų kombinacijas- nevykęs grojėjas jiems net nereikalingas, beje, kokiose lietuviškose vestuvėse tai gražiausia vakaro akimirka- kai vargonėliai groja patys sau, o muzikantai eina čierkutę išlenkti.

Bet klausimas lieka tas pats: ar grodamas elektrine gitara, esi geresnis muzikantas? Ir ar „generiniai“ vargonėliai, kuriuos gali nusipirkti kad ir daržovių parduotuvėje, nors ką byloja apie juos kūrusį meistrą?

Ne. Generiniai instrumentai, generiniai vaistai, generinės programos, generinė politika, generiniai verslai, generinės valstybės,  generinė medicina, generinė teisėtvarka, generinė savivalda, generiniai santykiai, generinė televizija, generiniai žurnalai, generiniai baldai, generinės daržovės, generinis poilsis, generinės idėjos  ir generinis „know-how“ byloja tik apie tai, kad meistras liko su Margarita, o veik visa, ką naudoji šiandien, sukūrė beveidžiai, neįkvėpti, o išsikvėpę robotai ar žmonės- varžtai, dirbantys be prasmės, ir kuriantys beprasmius daiktus beprasmiškam vartojimui. Šiandien, kaip niekada iki šiol, didžioji žmonijos industrinės, ir ne tik jos, kūrybos dalis yra „copy-paste“: kažkas kažkada sukūrė, ir visa Kinija puola uoliai generuoti, tad saldainius vaikams pardavinėjame indeliuose su šviečiančiais propeleriais, o vaikiški šikpuodžiai groja ir mirksi švieselėmis: įsimintinai įprasmina šūduko atsiradimo faktą. Koks laimingas šią sekundę turėtų būti šio nepaprasto gaminio dizaineris. Meistras. Ir aukšto slėgimo įpurškiamo plastmasės preso darbuotojas. Ir pakuotojas. Ir ypač svarbių klientų vadybininkas, sugebėjęs visą konteinerį šių diskošikpuodukų prastumti už „win-win“ kainą ir taip davęs pradžią ilgalaikiam ekonominiam bendradarbiavimui.

Mane ramina tik vienas dalykas- kad ir kaip neatsargiai grosi paprasta medine gitara, kaimynai neišprotės, ir užsimušti bus sunku. O va elektrinė, derivatyvizuota, greitai kokį per daug įsijautusį virtuozą nukeptų- ypač jei jis nuspręstų groti lietuje, ar paprasčiau, vonioje. Nes ji- elektrinė gitara- yra ne šiaip sau instrumentas, ji- milžiniškos infrastruktūros dalis, t.y. „end-user‘is“ (vargšelis galutinis vartotojas) elektros generavimo, perdavimo, apskaitos, politinių interesų ir lupikavimo struktūrai.

Visai šiai derivatyvizuotai infrastruktūrai šiandien- rimti iššūkiai, jei tai pasakyti švelniai. Jei taip, kaip atrodo man, vertėtų pasakyti tiesiai šviesiai- apokaliptiški iššūkiai. Juolab, kad ne man vienam taip vaidenasi- bet kuris žmogus, nors kiek daugiau gilinęsis į to, ko mes nežinome, kad nežinome, t.y. kasdienybės problemą- ar galimybę, čia kaip pasižiūrėsi, suvokia, kad globalus vokalinis-instrumentinis vakarėlis užsitęsė, ir muzika turės nutilti. Taip teigia ir veteranas, bene geriausiai pasaulyje apmokamas investicijų guru „dėdė Haris“ (Harry Shultz), savo paskutiniame naujienlaiškyje vėl kalbantis apie karą, infrastruktūros krachą ir elektromagnetines bombas, ir buvęs Georges‘o Soros‘o bendražygis Jim Rogers (anot jo, netrukus „Ferrari“ ir „Lamborghini“ vairuos ne investicijų brokeriai, o žemdirbiai). Veteranas ribotos rizikos fondų valdytojas Barton Biggs, ne kartą patekęs tarp geriausių JAV prognostikų ir jau ne pirmi metai tvarkantis JAV elito pinigėlius savo „Wealth, War and Wisdom“ išanalizavo akcijų biržų elgesį didžiausių XX a. krizių, karų ir kitų sukrėtimų metu. Ir? Barton‘as Biggs teigia, kad akcijų indeksai yra geriausi kataklizmų pranašai ir siūlo diversifikuotis- suskubti pasirūpinti save išlaikančia sodyba, sėklomis, trąšomis ir amunicija, o tada įsikurti kur nors nuošaliau, kad alkanų sulaukėjusių vadybininkų ir projektų vadovų ordos nenusiaubtų. Ir aukso kur sodyboje pakasti. Kai apie tai kalba vienas iš garsiausių ribotos rizikos fondų vadovų, ima jausti nesąmoningą pagarbą Pinokiui (ar jo sovietiniam ekvivalentui, Buratinui)- ot įžvalgus šmikis buvo, šiandien turbūt Malviną stebintų milijardus vartydamas. Tad ką veikia mūsų ekonominės plėtros agentūra? Ne ten investuotojų ieško, nes būtent tokiems prognozuotojams turime ką pasiūlyti. Pakvieskime Buratinus iš Amerikos, lai kuriasi kur nors prie Pabradės, galės taip užsikasti poligono pakraštyje, kad ir Baltarusijos tankai- maža kas- jų nerastų.

Tik tiek, kad save išlaikantį ūkį tvarkyti- tai ne elito milijardus vartyti. Zenka iš Pabrado išsilaikys ir su infrastruktūra, ir be jos- derivatyvizacija jį mažai palietė. Jis iš tų 43 proc. Lietuvos gyventojų, kurių proteliai dar nesužaloti interneto, nes už elektrą seniai nebeišsimoka. Ir parazitinių Europos pinigų Zenka neėmė, nes net nežinojo, kad juos dalina. Nei elektrinių gitarų, nei vargonėlių, nei mirgančių šikpuodžių neturi, nebent balalaika, užsilikusi nuo kokio sovietinio tankisto, svirne voliojasi. O štai kol Biggs‘as karvę pamelžtų...automatinės melžimo linijos neveiks, konsultantai „know-how“ perdavinės nesuprantamu tuteišišku dialektu, tad... Ne kas.

Bet dėl biržų Biggs‘as teisus. Šiandien čia reikia kalbėti apie ultra aukšto dažnio prekybą (High Frequency Trading), kuri buvo akivaizdi derivatyvizacijos pasekmė- net dabar, kai SEC bandys ją uždrausti, du procentai rinkos žaidėjų, atsiboginę savo serverius tiesiai į biržą (greitis yra viskas) JAV generuoja veik 70 procentų apyvartos tokiu greičiu, kad net ir geriausias „klasikinis“ rinkos prekijas, ne kvantas, o žmogus, nespėtų net pirstelėti, ir tūkstančių tūkstančiai bidų jau bus pateikti- anksčiau, nei apie juos sužinos kiti biržos dalyviai. Taip pat verta įsigilinti į „Goldman Sachs“ fenomeną- kai mokesčių mokėtojų pinigais reanimuotas investicijų valdymo gigantas tuos pinigus prasuka rinkose su tokia grąža, kad akivaizdu, jog rinkoje šie burbulų pūtėjai turėjo, ir turi lemiamą pranašumą, tad visi kiti  surrealaus spektaklio- akcijų biržos- dalyviai savo techninės analizės ar metų metus kauptos fundamentalios analizės įžvalgas gali tiesiog pamiršti. Neseniai „Rolling Stone“ apžvalgininkas Matt Taibbi „Goldman Sachs“ pavadino „didžiąja amerikietiška burbulų mašina“, teigdamas, kad GS ne tik tiesiogiai sukėlė technologinių akcijų ar naftos kainų burbulus, bet ir įžūliai manipuliavo rinkomis nuo pat Didžiosios depresijos laikų, ir toliau tai daro dabar. „Goldman Sachs“, anot Matt‘o, yra „galingiausias investicinis bankas pasaulyje, kuris kaip didžiulis vampyrinis aštuonkojis užgožė žmonijos veidą, nesustabdomai grūsdamas savo kraujo čiuptuvą visur, kur tik užuodžia ką nors panašaus į pinigus“. Ir dar daugiau: “jei Amerika sukasi ratu, ištekėdama pro vonios skylę, Goldman Sachs rado būdą tapti ta vonios skyle- tiesiog pražūtinga skyle vakarietiško demokratinio kapitalizmo sistemoje, kuri niekados nenumatė, kad visuomenėje, kuri pasyviai valdoma laisvų rinkų ir laisvų rinkimų, organizuotas godumas visada įveikia demokratiją”. 

Organizuotas godumas? Puikus apibūdinimas. Benito Mussolini kažkada panašiai apibūdino fašizmą- kai didžiausios šalies verslo bendrovės ir vyriausybė eina išvien. Šiandien tai masinis, netgi generinis reiškinys,  ir tai, ką įžvalgesniems primena dabartinės didžiosios akcijų rinkos ir jų stulbinantis augimas per paskutinius mėnesius, galima pavadinti vienareikšmiškai- apokaliptiniu spektakliu išrinktiesiems. Lėlių teatro spektakliu, kur, nors lėlininko ir nesimato, jo braižas akivaizdus. Rinkos, kaip kolektyvinės sąmonės lūkesčių indikatorius, prarado savo vertę. O gal net tapo puikia infrastruktūros žlugimo scenarijaus indikacija, sakytų kokia lėlė. Buratinas.

Ir kai tiek kalbame apie sunkmetį, gal galų gale apsibrėžkime- sunkmetis kam? Biggs‘ui, Soros‘ui, Zenkai ar tau? Ar sunkmetis neprasideda tada, kai į namus atsitempi eilinį sunkiu darbu uždirbtą niekelį, ar net didelį nieką, kuriuo nuo šiol turėsi rūpintis visą likusį laiką? Argi ne sunku visą gyvenimą tarnauti savo butui – jei tik jis tavo, beje, o ne banko- namui, sodybai, automobiliui, kvepalams, kabelinei televizijai, generinei išvykai į Egiptą ar išmaniajam telefonui? Tikras vargas arti, plušti ir būti nuolat užsiėmusiu, kad savo atžaloms galėtum bet kada pasiūlyti pietus tautinių patiekalų restorane. O kiek reikia stengtis, kad taptum „žmogumi“ ir dažnai pasirodytum atitinkamoje spaudoje, ar mirgančioje, dabar suplokštėjusioje dėžėje. Sunku.

Nes kiekvienas niekutis, kurį turi saugoti, tvarkyti, šluostyti nuo jo dulkes ar varyti į techninę apžiūrą, kiekvienas reklaminis sms, ar nelaukta ir neprašyta el. pašto žinutė, kiekvienas projektas, kurio prasme gali nuoširdžiai suabejoti, kiekviena valanda darbe, kurio nuoširdžiai nemėgsti, kiekviena akimirka, kai išduodi save dėl didesnių pinigų, paskolos ar aukštesnių pareigų, kiekviena diena, kai nerimauji dėl atleidimo ar mažos pensijos, tiesiog atima iš tavęs dalelę tavęs. Daro tave patogesniu, generiniu, nuspėjamu ir prognozuojamu individu: vartotoju, rinkėju, piliečiu, segmentu, rinkodaros objektu ir statistiniu vienetu. Mase. Derivatyvizuoja. Kad šios sistemos vampyrai toliau turėtų ką siurbti.

Tačiau sunkmetis nebūtinai turi baigtis infrastruktūros ir „išsivysčiusios“ visuomenės, kokia mes ją šiandien suvokiame, fiasko, kokiu nors nauju, pražūtingu pasauliniu karu, ar tiesiog ekologine katastrofa. Mes galime tiesiog pasibodėti tuo, ką vieni kitiems taip įnirtingai kišome. Tai jau vyksta. Kiek žmonių šiandien tampa apatiški „visuomenės nuomonei“ ir tiesiog, nei iš šio nei iš to, ima ir pradeda gyventi savaip- ignoruodami sistemos pastangas jiems prakišti dar daugiau niekučių, priversti juos būti madingais ir skolintis. Egzistuoja gausybė neo-luditų, „paprasto gyvenimo“ ir net savęs niekaip nevadinančių bendruomenių ir individų, kuriems sunkmečio nebuvo, ir nėra. Juolab kad pradėjusi suktis defliacinė spiralė daro bet kokį apčiuopiamą turtą vis mažiau vertingu, o neišleistų pinigų potencialas, priešingai, didėja. Paskolos taps dar didesne, ir vis mažiau pakeliama našta, tad gyvenimas pagal išgales bus vienintelis racionalus sprendimas. Jei infliacija buvo paslėptas sistemos mokestis, tai defliacija yra puiki proga tuos mokesčius atsiimti.

Gal todėl šiandien „išsivysčiusi“ žmonija man dažnai primena nukaršusį senį- juo labiau, kad ji bet kuriuo atveju- net ir su didėjančiu Lietuvos gimstamumu- greitai taps labiausiai nukaršusia žmonijos dalimi. Taip, senis širdyje dar jaunas, mėgsta paspoksoti į pusnuoges gražuoles, ar laikas nuo laiko nupūsti dulkes nuo savo šaunaus raudono sportinio automobilio, bet realiai jam labiausiai rūpi pamiegoti, laiku išgerti vaistus ir tiesiog rymoti ant suolelio, ramiai sau stebint praeivius, saulėtekius ir saulėlydžius. Suvokia, kad laikas yra visa, ką jis turi.

Ar ne tam mums duotas tooooks ilgas gyvenimas, kad galų gale pasibodėtume kovomis, pergalėmis, pralaimėjimais, susižavėjimais, kelionėmis ir niekučiais, ir pagaliau rastume laiko tam, kas iš tikrųjų svarbu- kad ir atsakymui...kodėl esi čia....ir kas gi esi iš tikrųjų?

O derivatyvizacija gali būti žavi. Tiesiog kvapą gniaužianti. Štai rymom su vienu mažuoju kolega ant liepto, savęs dar neišlaikančioje sodyboje, spoksom abu į tvenkinį, nei žvejojame, nei ką, sėdime ir tiek. Ir žiūrime į didžiulius laumžirgius, elegantiškai tupiančius ant meldų.

Ir sugalvok tu man taip.

Laumės žirgas.

Ne „aeshna juncea”, ne “dragonfly” (musė- drakonas, ar ką?), ir ne hawker.

Nuostabu.

Derivatyvizacija I

Derivatyvizacija II

Domėtis daugiau:

________________________________

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2009. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Komentarai: