Kaip populiaru šiandien kalbėti apie krizę. Šaukštai po pietų.
" Į nuošalų kaimelį Meksikoje atvažiavo respektabilus amerikietis, kuris iš karto pareiškė- perku visas vietines beždžiones po $20. Sujudo sukruto čiabuviai, sunešė beždžiones į aptvarą amerikiečiui, ir, gavę po $20, enetuziastingai puldavo gaudyti naujų. Greitai apylinkėse beždžionių ėmė trūkti, tad sumanūs čiabuviai jas tempė iš gretimų kaimų, bet kai ėmė trūkti ir ten, amerikietis pasiūlė po $30, ir čiabuviai traukė primatus kad ir iš po žemės. Vieną rytą amerikietis išplatino pranešimą spaudai, kad turi trumpam išvykti, bet grįžęs beždžiones toliau supirkinės, tik jau po $50, be to, amerikietis paskelbė, kad skiria vietinį atstovą tvarkyti beždžionių biznį, kol bus išvykęs.
Tobulas būdas susimauti # 7 “Paimk gyvenimą į savo rankas, ir kas atsitiks? Siaubingas dalykas: nėra ką kaltinti”- Erica Jong “Pareiga yra tai, ko laukiame iš kitų”- Oscar Wilde Įdomiausias dalykas spoksoti per TV- pasiaiškinimai. Pastebėjote, kad kai po varžybų treneriai ir žaidėjai aiškina, kodėl pralošė, jie nudelbia akis, arba žiūri į šoną, ir pasiaiškinimų turinys ne toks jau svarbus, nes dažniausiai a) kažko pritrūko; b) priešininkai netikėtai sužaidė geriau; c) susirgo ar „tiesiog išgyvena sunkų laiką“, „buvo ne savyje“ pagrindinis žaidėjas d) klubą išdavė rėmėjai ir t.t. Politikai ir vyriausybių spaudos atstovai aiškina kitaip, ypač jei jie jau pamokyti „žiūrėti į kamerą“, kalbėti „ryžtingai, bet lėtai“, kad spėtų pagalvoti, ką čia peza, arba dar geriau- kontratakuoti, a la „kas sako, kad pas mus krizė?“ O juk viskas taip paprasta. Dar tiesioginiuose pardavimuose pardavėjus mokėme- jei smeigi pirštą į kitą, jį kaltindamas, atkreipk dėmesį, kad kiti keturi tavo plaštakos pirštai rodo į tave. Ko nebūna Viešpaties padangėje. Kosminiai lavai nukrenta, povandeniniai laivai nuskęsta, jei ieškosi, kur šuo pakastas, gali ir ką kitą atkasti- kad ir Vilniuje, po Sporto rūmais. Jei kaltini maistą, kad esi nutukęs, galima pagalvoti, kad tave vakarais prievartauja cepelinai, o šokoladai tiesiog patys lipa į burną, jei kaltini viršininką, kad jis tau kažko neleidžia, galima pagalvoti, kad esi galeroje, prikaustytas grandine. Jei kaltini savo šalį, kad joje sunku, pirmiausia leisk sau suvokti, kad pats ir esi našta. Jei kaltini valdžią, kad šūdą mala, galbūt ir toliau manai, kad mūsų seimūnai kaip sporos atskrido iš kosmoso, o ne kad pats juos išrinkai. Kalbėkime aiškiau. Nerimauti dėl nerimo yra nerimas, bijoti baimės yra baimė, lygiai kaip noras būti drąsiu yra...spėk kas? Baimė. Negalvoti, kas kaltas, reiškia galvoti, kas kaltas. Tai paprasčiausia mąstymo kilpa: mąstyti apie nemąstymą yra mąstymas, kovoti „su“ ar „mažinti“ savo Ego reiškia jį didinti, jaustis teisiu savaime reiškia aroganciją, nes esi neteisus prieš „neteisius“, lygiai kaip noras būti saugiu suponuoja ką? Pavojų. Kaltindamas kitus, kaltini pirmiausia save- tik ar tai suvoki? Dar paprasčiau- net jei nuolat kaltini save, leisk man paklausti – kam? Kokia prasmė apskritai ką nors kaltinti? Dažniausia- tik viena. Net kaltindamas save, kaltini „kitą save“- iš n galimų, nes kaip gi gali kaltinti save kaltindamas save? Tai paprastas lingvistinis būdas nebūti atsakingu. Apsaugoti savo Ego. Va jei tie patys treneriai, ar žaidėjai, ėmę, ir pralošę, nieko nekaltintų, o tiesiog pasakytų: „Ko nebūna. Pralošėm. Žaisim vėl“- visiems, iš esmės, būtų paprasčiau. Jei mūsų politikai pasakytų tiesiog taip, kaip yra „Norėjome, kaip geriau, bet išėjo, kaip visada“- irgi būtų lengviau gyventi. Ir jiems, ir mums. Kaltinamiesiems nereikėtų kaltinti kitų, net kaltindami save, nesipuikuotume, kad kaltiname save...kaltindami save. Tai tiesiog nebūtų taip šizofreniška, ar ne? Ar įsivaizduoji Motiną Teresę, kuri ieškotų kaltų? Vedasi kokį pavargėlį į prieglaudą, ir „skaito“ jam moralą- na kaip gi jis čia, taip? Kam, šiaip, net šiuolaikinėje mitologijoje, reikalingas toks personažas, kaip velnias? Kad būtų ką kaltinti. Kam medios mitologijoje reikalingi priešai? Kad išsaugotume savo veidą. Jei yra priešas, aš geresnis, nes aš ne priešas. Priešas kaltas. Arba priešiškai (nenaudingai, nepalankiai bla bla bla) susiklosčiusios aplinkybės. Kaltos. Kai tik sukuriame X, visada rasime anti-X. Jei mums svarbiausi nacionaliniai interesai, beprasmiška galvoti apie visuotinę taiką. Jei labiausiai myliu X, tai teigia, kad yra ir Y, kurį myliu mažiausiai, arba kurio nekenčiu- kitaip meilės laipsnis ir pati sąvoka neturėtų prasmės. Elementaru. Jei sukuriame „gėrio“ kriterijus, automatiškai turėsime ir „ne-gėrį“. Galime pasiaiškinti ir buitiškai. 99 proc. atvejų:
Žiauru. „Nieks kits čia ne kalts...“. Skamba labai liberaliai, ar ne? Tokiais momentais prisimenu vištą be galvos- laksto, duodasi, imituoja mąstymą...kas kaltas, kad višta be galvos? Ne vištų augintojas. Višta. Kas kaltas dėl krizės? Bankai? Kas kaltas dėl Didžiosios Globalinės Socialistinės Revoliucijos, kuri mokesčių mokėtojų pinigais visame pasaulyje traukia iš balos godžius apsukruolius? Kas gi. Mes. Dievas medyje. Naujoje Zelandijoje, kovodami su visuotiniu atšilimu, vietiniai mokslininkai pasiūlė gentetiškai modifikuoti karves, kad šios mažiau...laikykitės.. tuštintųsi ir pirsčiotų, gadindamos orą metanu. Šioje šalyje automobilių daug mažiau, nei karvių, tad...kas kaltas dėl klimato kaitos? Tikrai. Karvės. Ir vištos be galvos.
Tobulas būdas susimauti # 8 „Niekada nepalik rytojui to, ką gali padaryti poryt“ ~ Mark Twain Kaip Jūs bučiuojatės- atsimerkę, ar užsimerkę? Turiu galvoje ne a.a. Leonido Iljičiaus tipo bučinius partijos CK nariams- ne, kalbu apie aistringus bučinius. Atsimerkę? Negalite patikėti, kad tai vyksta, ar tiesiog negalite nestebėti, kaip gerai/ blogai jums sekasi? Bene šmaikščiausias „Washington Post“ skiltininkas Gene Weingarten yra rašęs apie savo pirmąją meilę, kuri jam nuolat priekaištaudavo pastebėdama, kad Gene bučiuojasi atsimerkęs: „Greičiausiai tu psichopatas, Gene, tik prievartautojai bučiuojasi atsimerkę ir taip stebi savo aukas“. Ir tik vėliau Gene suprato, kad jo mylimoji galėjo tai pastebėti tik- būtent- pati bučiuodamasi atsimerkus. Tačiau pastebėjimas tikslus. Ar bučiuodamasis turi laukti, kontroliuoti, analizuoti ir interpretuoti, ar gali tiesiog...bučiuotis? Ar valgydamas turi neurotiškai sekti kalorijas, svarstyti ingredientus „už“ ir „prieš“, ir laukti, kol prasidės tinkamas metabolizmas, skaičiuodamas savo atsiraugėjimus, ar gali tiesiog... valgyti? Iš visų sunkiausių būdų keliauti per gyvenimą laukimas neabejotinai pelnytų pirmąją vietą. Laukiame darbo pabaigos, tada su siaubu laukiame darbo pradžios, laukiame eilėje ir laukiame pietų, laukiame, kada galėsime išeiti, ir laukiame, kada galėsime ateiti. Laukiame vakaro, netrukus laukiame ryto. Laukiame atostogų, sulaukę nerimaudami laukiame jų pabaigos. Laukiame atpildo ir malonumų, juos gavę, laukiame naujų arba nerimaujame, laukdami, kada jie baigsis. Laukiame, kad nelauktume, ir nelaukdami, laukiame. Kiek garbių piliečių lėtai ir cikliškai susimauna, laukdami, kol pasikeis jų viršininkas, žmona/ vyras, vaikai, mokykla, darbas, valdžia, televizijos laida ar vis nepatogios aplinkybės. Mūsų labiausiai save mylintis investicinis bankas šiandien pranašauja: krizė baigsis ne anksčiau, kaip kitų metų antrą pusmetį. O ką dabar veiksim? Lauksim. Logiškas klausimas- jei šis bankas tai žino, ką jo žmonės žinojo anksčiau? Kažkaip niekas iš tų žmonių nepranašavo, kad ir šio banko investiciniai fondai smuks, greitai ir daug. Laukė. Atsimenate „Enron“ žlugimą- kuris atrodo kaip petardų spragsėjimas, palyginus su šiandienos fejerverkais. Visai prieš Enron‘o kolapsą Wall Street‘o analitikai piršo Enron akcijas kaip „Can‘t Miss“, kai bėdos tapo akivaizdžios, reitingai pasikeitė į „Sure Thing“, o akcijoms nusmigus iki minimumo, tik keli drąsiausi jas pažemino iki ... „Hot Buy“. Investicijų pasaulyje jau seniai rungiasi dvi fundamentalios strategijos: klasikinė „pirk pigiai- lauk- parduok brangiai“ vertės „augimo“ strategija („buy & hold“), ir vos ne Dao įkvėpta tendencijų sekimo strategija: sek, kur juda rinka, ji visada teisi ir tiesiog judėk kartu („trend following“) Pirmajai strategijai itin svarbūs fundamentalūs veiksniai, slapta ir vieša informacija bei tinkama jos analizė, antruoju atveju daug šauniausių ribotos rizikos fondų valdytojų gali apskritai nesekti naujienų ir netgi vengti rinką formuojančios informacijos tam, kad šviežia „čia ir dabar“ galva įvertintų šios dienos rinkos judėjimą. Šiai strategijai nereikia aukšto IQ, erudicijos, ar prestižinio MBA, nes būtent taip suformuotos valdytojo išankstinės nuostatos ir lūkesčiai čia mažai naudingi. Ne vienas rinkos tendencijas sekantis fondas apskritai neturi savo biuro Wall Street‘e, o įsikuria kur nors Taksase (kad ir Salem‘o Abraham‘o “ATC“), ir jame milijonus varto ne mėlyno kraujo investiciniai bankininkai, o „nuo žagrės“ pasitraukę ex-agronomai ar šėrikai. Beje, jie tai daro pakankamai šauniai- ATC yra + 20 proc. šiemet (krizės metai, ar ne), panašiai ir 2007- aisias, ir taip 20 metų iš eilės. Ir tokie ribotos rizikos fondų rodikliai šiandien nieko nestebina- lygiai kaip nieko nestebina didžiulės Molio Motiejus primenančios „tradicinės“ institucijos, valdančios nežmoniškus pinigus ir susimovusios būtent dabar, kai bandė, bet taip ir nesugebėjo išmokti sekti kasdienines tendencijas. Tam pirmiausia reikia mokėti būti „čia ir dabar“- nieko nelaukti, ir nesapnuoti. Kaip ir nieko naujo, išskyrus tai, kad „tendencijų sekimo“ strategiją verta taikyti gerokai plačiau, ne tik investuojant. Kitaip dažnai susidursime su klasikiniu „paralysis by analysis“ atveju, kai tiesiog delsiama...delsiama...ir delsiama. Jei negali pakeisti darbo todėl, kad lauki Godo (puikios progos/ nerealaus pasiūlymo iš kitur/ atlyginimo padidinimo etc. ar šiaip, trečiadienio), jo gali ir nesulaukti. Jei negali užkalbinti merginos, nes lauki, kol ji pati prieis, ar bent jau tinkamai nusišypsos... ar dar 20 minučių...kol įsidrąsinsi...lauksi ilgai. Jei negali pradėti sportuoti šiandien, nes geriau palauksi pirmadienio...puikiai žinai, kad laukimas tau labiau prie širdies, nei sportas. Kiek vargšų „Estonios“ ar „Titaniko“ katastrofose taip ir neišdrįso pakilti nuo savo kėdžių...vis laukė...laukė....ir laukė. Net aviakatastrofose statistiškai daug keleivių žūna dėl itin banalios priežasties- baimės sukaustyti, tiesiog nesugeba atsisegti saugos diržų. Kiek žmonių taip ir nesugeba sukurti šeimos, ar pagaliau turėti vaikų, tik todėl, kad „Svajonių Princas“, „Princesė“ ar šiaip, „tinkamas laikas“ taip ir neateina. Kiek šiuolaikinių porų pasižiūri vienas į kitą meiliai, bet taip ir nepuola mylėtis, nors galėtų- net jei niekas, be Godo, ar žinių laidos 22 valandą, netrukdo. „Rytojus dažniausiai yra labiausiai užimta savaitės diena“, sako ispanai. O va „Afrikoje kiekvieną rytą pabunda gazelė. Ji žino, kad turi bėgti greičiau, nei greičiausias liūtas, kitaip žus. Kiekvieną rytą Afrikoje atsibunda ir liūtas. Jis žino, kad šiandien turi bėgti greičiau, nei lėčiausia gazelė, kitaip stips badu. Nesvarbu, ar tu liūtas, ar gazelė. Kai saulė pateka, geriau pradėk bėgti“- savo klasikinėje„Turtle Trader“ afrikietišką išmintį cituoja Michael Covel. Laukiamas Godo neateina. Tad jei bučiuodamasis užsimerki, bet galvoji apie savo dantų skyles, inkštirus ir lauki, kuo visa tai baigsis ... reiškia, kad bučiuodamasis galvoji apie savo dantų skyles, inkštirus ir kuo visa tai baigsis. ________________________________ (c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||
