Vienas iš būdų pabaigti su milijonu dolerių yra pradėti su dviem milijonais dolerių ir taikyti techninę analizę – Ralph Seger
"Verslo klasės" redaktorius, Aurelijus Katkevičius (būtent jis pirmasis skaitys šias eilutes) yra kartą rašęs, jog jei negali pradėti rašinio, tiesiog jį pradėk. Taip ir darau. Dabar 03.40 (rytas), vakar grįžau iš Floridos, ir todėl elementariai nesimiega. Floridos laiku dabar bene 11.40 vakaro. Apspangęs, kaip musė po žiemos. Pažadėjau, kad rašysiu apie investavimą, bet dar prieš pusvalandį, gulėdamas lovoje, vėl dvejojau, ar ne per daug ambicinga tema- bent jau man. Tačiau būtent dabar supratau, kad visos tos valandos, kurias skyriau galvoti apie šią nepaprastą temą, privertė suvokti, kad iš tikrųjų neturiu rašyti apie akcijas, P/E, atpirkimo sandorius ir tingiuosius ETF. Apie tai lai rašo tie, kurie tai tikrai išmano. Aš galiu rašyti apie tai, ką manau, kad išmanau. Apie investavimą.
*** Niekad nedirbau McDonalds, bet ne kartą esu valgęs šiame „restorane“ ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Indijoje, ir Egipte, ir Prancūzijoje, ir JAV, ir Rusijoje- ir dar daugybėje kitų šalių. Tai nereiškia, kad esu McDonalds gerbėjas, ar ekspertas. Neturiu supratimo, kaip pagaminti būtent Mc Donald‘o mėsainį, niekad negalėčiau ginčytis dėl to, kokia seka reikia jį ruošti, kokia jautiena tam tinka ir iš kur protingiausia ją atvežti, kokiais kiekiais optimaliausia ją pirkti ir t.t. Tad negalėčiau surašyti „operacijų vadovo“ Mc Donalds darbuotojams, nes jų patirtis ir žinios yra milijoną kartų svaresnės, nei mano. Bet aš galiu pareikšti savo nuomonę apie McDonalds. Aš galiu rekomenduoti, ar priešingai, nerekomenduoti šio maitinimo tinklo, net nežinodamas, kaip jis iš tikrųjų veikia. Lygiai taip aš galiu kalbėti apie investavimą. Būtent todėl, kad nesu investavimo ekspertas. „Experto credito“? „Nė viena pamoka nebus taip giliai suvokta per visą gyvenimą, kaip ši- niekad nepasitikėk ekspertais“- rašė Lordas Robertas Cecil Salisbury 1877. Antra vertus, man dar lengviau, nes apie investavimą šį tą išmano visi. Tetulytė, pardavinėjanti kibinus, supranta šią sąvoką ne prasčiau, nei patyręs fondo valdytojas, tik savaip. Jos investavimo strategija- neinvestuoti į fondus, akcijas, indeksus, ar išvestinius instrumentus YRA apgalvota investavimo strategija, lygiai kaip kiek kitokia, bet vėlgi, savaip apgalvota, fondo valdytojo investavimo strategija. Tai tik vienas iš tikėjimų, kurie, kaip ir bažnyčios, dažnai atskirti nuo valstybės, bet de facto yra visokeriopai valstybės remiami, nes be tikėjimų bet kuriai valstybei, ne tik Vatikanui, būtų riesta: kas laukia valstybės, kurioje nėra nacionalistų, manančių, kad būtent tauta „x“ yra ypatinga ir vertesnė už kitas? Jei tikėjimai nebūtų skatinami, niekas neitų į armiją- ko ten eiti, jei netiki, kad tavo seržantas geriau žino, ko verta tavo gyvybė? Juo labiau, jei tikėjimai nebūtų skatinami, niekas nesiveržtų į valstybės tarnybą, ar politiką- ko ten eiti, jei žinai, kad valstybė iš esmės tarnauja tik saujai itin galingų oligarchų? Tad ir investavimas man yra vienas iš mitų, iliuzijų, tikėjimų, skirtų ne tiek valstybei, kiek ekonomikai remti- kaip ir kiti „ekonominiai“ tikėjimai: tikėjimai komerciniais (o ką, yra nekomercinių?) bankais, tikėjimai centriniais bankais, kurie „žino“, ką daro, tikėjimai vyriausybėmis, kurios supranta, kas „vyksta“ (kad įsitikintume, koks naivus šis tikėjimas, tereikia pavartyti pusmečio senumo vyriausybės pareiškimus), tikėjimai valiutomis, tikėjimai įmonių balansais, tikėjimai kredito reitingais ir t.t. Net netikėjimas šiais tikėjimais irgi yra tikėjimas- lygiai kaip ateizmas kažkuria prasme yra labai arši religija.
Nors Kalėdų Senelis yra, jo nėra Supratau, kad Kalėdų Senelio nėra, būdamas kokių ketverių, kai darželyje iš sovietinio „raudono“ odekolonu dvokiančio „Senio Šalčio“, kuriam visi šokome ir rodėme kitus gerai uolių auklėtojų išdresuotus triukus, už gražiai išlementą eilėraštį gavau dovanėlę, ant kurios mano mamos raštu buvo užrašytas palinkėjimas nuo „Kalėdų Senelio“. Paklausiau mamos- „kaip gi čia, kodėl Kalėdų senelis rašo lygiai kaip tu, ir tuo pačiu truputį dreskiančiu parkeriu?“ ir tos kelios mamos pasimetimo akimirkos buvo lemtingos, kad mano tikėjimas garsiuoju Laplandu ilgainiui sužlugtų- visiems laikams. Nes nuo tos akimirkos ėmiau ieškoti įrodymų naujajai savo teorijai- kad Kalėdų Senelis tėra suaugusiųjų išmislas, ir žinia, greitai jų radau- kiekvienais metais vis daugiau. Tai, apie ką noriu rašyti šiandien, yra panašu. „Vieną kartą paragavęs, negali sustot“- ir su amžiumi dar labiau norisi patirti tą tikrą „atradimo džiaugsmą“, kai bent jau sau demistifikuoji dar vieną „miesto mitą“, teoriją, politinę programą, rinkodaros pasaką, ar ideologiją- iki tos ribos, kai darosi nejauku pačiam- kuo tikėsiu, kai nebetikėsiu JOKIA pasaka? Hm. Tikėsiu, kad pasakos yra pasakos. Dabar tai postmodernistiškai (kas vėlgi yra pasaka) pasakiškai vadinama „radikaliuoju konstruktyvizmu“, kurį pasakiškai išnaudoja kad ir „HSBC“ bankas, kiekviename didesniame Europos oro uoste reklamuodamas raudonuosius pipirus ir kaip „skausmą“, ir kaip „malonumą“- priklauso nuo pasakos, kuria tuo metu tiki skubantis praeivis. Nes kalba ne apie tai, ar verta gerti bent 2l vandens per dieną (yra ekspertų, teigiančių, kad neverta savęs prievartauti), ir ar kenkiate akims skaitydami tamsoje (na, jei nieko nematai, jokio pavojaus nėra, vargsti, ir tiek, bet jei nors vieną raidę matai- pavojaus irgi nėra, akys, anot naujų tyrimų, kaip mat atsigaus). Kalba net ne apie tai, kad bioetanolis, laikytas atsaku destruktyviai naftos priklausomybei, pasirodo, galų gale gali kainuoti dar brangiau, nei nafta, nes jo gamyba bei vartojimas irgi skatina visuotinį atšilimą, sukelia maisto kainas ir naikina miškus. Net mūsų nepasotinama aistra mėsai yra dar vienas iš pagrindinių CO2 šaltinių- mėsai „užauginti“ reikia septynis kartus daugiau žemės, nei jos reikia grūdams, jau nekalbant apie tai, kad vienas kg mėsos „kainuoja‘ 40 kg mėšlo ir dar tiek pat metano dujų, išleistų karvėm ar paršiukams purpsint „gyvai“. Kalba apie tai, kuo skiriasi balandis nuo fondo valdytojo Vienas žinduolis, kitas ne. Tačiau ir tas, ir tas turi dvi kojas, dvi akis, ir abu apdovanoti smegenimis. Esminis skirtumas- kaip jie jas naudoja. Žinduolis, valdantis investicinį fondą, turi nesąmoningą norą apibendrinti: greitai pastebėti nuoseklumus ir juos identifikuoti. Balandis tai daro lėčiau, bet būtent šis jo flegmatiškumas leidžia jam iki šiol išgyventi išties neišgyvenamoje terpėje- šiuolaikiniuose miestuose. Jei žinduolis, valdantis investicinius fondus, kafkiškai vieną rytą atsibustų balandžiu kur nors Trafalgaro aikštėje, jam būtų riesta:
Nereikia net Kafkos metamorfozių. Jau kelis dešimtmečius psichologai (kad ir George Wolford) tyrė ir balandžius, ir žiurkes, ir beždžiones, ir investicinių fondų valdytojus, bei paprastus mirtinguosius- tokius kaip tu ir aš, norėdami išsiaiškinti, kas iš jų racionaliau investuotų. Balandžiai laimi- ir svariu skirtumu. Tipiškas eksperimentas būtų toks: tiriamajam (balandžiui, ar žmogui) rodoma dviejų skirtingų simbolių serija, pvz. raudonų ir žalių. Keturi iš penkių simbolių yra žali (80 proc.), tačiau jie rodomi atsitiktine seka, pvz., ž-ž-r-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-r-r-ž-r-r-ž-ž-ž-ž ir t.t. Už teisingą spėjimą balandis gauna grūdą, žmogui net to nereikia. Ir? Balandžiai daug greičiau, nei žmonės suvokia, kad geriausia strategija gauti kuo daugiau grūdų yra tiesiog nuolat spėti „žalia“. Tuo tarpu grūdų negaunantys dažniausiai puola kurti teorijas, apibendrinti ir racionalizuoti visiškai atsitiktinę seką, net tada, kai jie informuojami, kad seka yra visiškai atsitiktinė ir užsispyrę laikosi savo apibendrinimų, teorijų bei „strategijų“, tad vidutinis homo sapiens „sėkimės“ procentas šiame eksperimente tėra 68 proc. Be to, balandžiai sunkiau pasiduoda kontekstualizacijai- subtiliems sprendimų bei veiksmų prasmės niuansams, kuriems aklai pasiduodame mes. Atsimenate klasikinį Tverskio ir Kahnemano eksperimentą- vienos grupės gydytojų buvo paklausta: „Turime vakciną 600 nepagydoma liga sergančių ligonių.
72 procentai apklaustų gydytojų rinkosi A variantą. Kita gydytojų grupė gavo veik identišką užduotį: Turime vakciną 600 nepagydoma liga sergančių ligonių.
78 procentai apklaustų gydytojų rinkosi D variantą. Šiandien panašių eksperimentų, kuriais demonstruojama „gruntavimo“ ir kontekstualizacijos svarba bei visuotinis mūsų neracionalumas, atlikta tiek daug, kad drąsiai galime teigti, jog:
Kaip ir aš negalėjau atsispirti pagundai apibendrinti čia: dažnai mes tik kaip Bertrando Russel‘o kalakutai: tai, kad mus ūkininkas kasdien girdo, šeria ir leidžia pasivaikščioti, nereiškia, kad taip bus ir toliau. T.y. kiekviena nauja diena nėra dar vienas įrodymas, kad mes gyvensime amžinai. Rytas, kai nupešioti, iškepti ir prikimšti obuolių atsidursime ant stalo, bus netikėtas, bet ne mažiau dramatiškas. Dar viena „juodoji gulbė“- taip šį tikėtiną netikėtumą vadina Nassim Nicholas Taleb, kurio knygas apie rinkų ir gyvenimo nenuspėjamumą „Financial Times“ pavadino „geriausiomis metų knygomis“. Neracionalūs būname ir todėl, kad esame skatinami ir linkę būti nuoseklūs. Nuoseklumas mūsų visuomenėje iki šiol yra didžiulė vertybė. Daugeliu atvejų taip ir yra, tačiau nuosekliai haliucinuoti, kad pasirinkta strategija yra teisinga, ir ignoruoti įrodymus, bylojančius, kad taip nėra, yra našta, kurios dažnai net nesuvokiame. Kai aršiausių religinių sektų nariams „atveriamos akys“ ir demaskuojami jų guru, dauguma narių dar labiau tiki savo pasirinkimo teisingumu. Demaskuoti ir vos cypės išvengę politikai tampa „kankiniais“, ir pasiekia dar aukštesnius reitingus. Moterys, kurias visą gyvenimą skriaudžia alkoholikai vyrai, žudosi, kai šie pasodinami į kalėjimą. Taip pasaulio pabaigos skelbtą dieną ir nesulaukusios įvairios sektos nesubyra. Priešingai- tai jas dar labiau sustiprina. O kai kalbame apie gigantišką, dinamišką ir toli gražu nenuoseklų atsitiktinumų spiečių, tokį kaip akcijų rinkos, ar didelės šalies ekonomika, ar net spuoguoto paauglio mąstymą, pagaliau turime nusileisti ant žemės ir pripažinti: Visažinių ekspertų čia nėra. Ir negali būti. Spalis: tai ypatingai pavojingas mėnuo spekuliuoti akcijomis. Kiti pavojingi mėnesiai yra liepa, sausis, rugsėjis, balandis, lapkritis, gegužė, kovas, birželis, gruodis, rugpjūtis ir vasaris- Mark Twain JAV, kur „self-reliance“, ar pasitikėjimas savo galiomis yra vos ne religija, iki šiol galima nusipirkti „dantų taisymo namuose“ rinkinį ir daugiau ar mažiau sėkmingai, namuose prieš veidrodį, užsiplombuoti keletą kiaurymių. Nežinau, ar ilgam, nebandžiau, bet pasakymas „taisytis sau dantis“ šioje šalyje turi kiek kitokią prasmę. Būtent čia Kanzaso universiteto profesorius James Shanteau atliko fundamentalų darbą- „Competence in Experts: The Role Of Task Characteristics“, tirdamas, kuriais ekspertais galima pasitikėti, vertindamas jų kompetenciją pagal 5 pagrindinius kriterijus:
Pasiruošę? Ekspertai, kurių kompetencija bent jau teoriškai galima pasitikėti: Tuo tarpu ekspertai, kurių kompetencija net ir teoriškai gali ir turi kelti abejones, yra: Išvada? Neskubėkite mokėti daugiau už „autoritetingesnę“ kompetenciją toje srityje, kurioje ji vargu ar gali būti „kompetentingesnė“: ir geriausiai apmokami CŽV analitikai kapitaliai susimauna, ir Harward‘ą ar Wharton‘o verslo mokyklą baigusius finansų analitikus biržoje bent kartą gali pamokyti ir paprastas studentas, ir tituluočiausias gydytojas gali nesugebėti to, ką padarys akylesnis rezidentas- bent jau man net kelis kartus teko tuo įsitikinti. Jie kalbame apie psichologų pagalbą, turime sutikti su tuo, kad iki šiol visuomenės jiems skirtas vaidmuo nedaug kuo skyrėsi nuo dieviško: klientas, atėjęs pas psichoterapeutą, tikėdavosi konkretaus sprendimo, tiesiog recepto savo problemoms. Psichoterapeutas turėdavo arba pasiūlyti šį sprendimą, arba (lengviau) išrašyti antidepresantų, arba tiesiog tempti laiką- paskirti dar vieną, ir dar vieną „sesiją“, kad problemos galų gale kažkaip išsispręstų pačios. Pirmuoju atveju psichoterapeutas turi būti antžmogis- tiesiog geriau, nei bet kuris kitas mirtingasis žinoti visus įmanomus sprendimus, ir iš jų išrinkti geriausią būtent savo klientui. Nenuostabu, kad šios profesijos atstovai iki šiol kentė nuo itin aukštos savižudybės rizikos. Tačiau, laimei, po Miltono Eriksono psichoterapeutai gali lengviau atsipūsti: juk dažniausiai visus atsakymus, ir visus išteklius klientas turi pats, tereikia jam subtiliai padėti tai suvokti. Tai, kad ir kitų ekspertų kompetencija gali būti nepakankama, nereiškia, kad nuo šiol gydytis reikia bėgti pas šamanus (kurie, beje, gydo- jei tik tuo tikite, nematau didelio skirtumo tarp tituluoto psichoanalitiko ir vudu būrėjo, abu įpratę regzti simbolius iš bet ko), ir taip pat nereiškia, kad darbuotojų atrankai verta samdyti astrologus, nebent jums šiandien tai patarė jūsų horoskopas. Tačiau tai reiškia, kad net jei tam tikrų sričių ekspertams mokėsime daugiau, ar net jei duosime jiems dar išsamesnės informacijos, vargu ar gausime geresnį atsakymą- tai šauniai yra iliustravęs psichologas Paul Slovic, atlikęs tyrimą su lažybų brokeriais. Jei jiems būdavo suteikiama net ir dešimteriopai daugiau informacijos apie žirgų lenktynių dalyvius, jų rezultatų istoriją etc., lažybų brokeriai tapdavo tik dar labiau įsitikinę savo prognozėmis, tačiau jų spėjimų tikslumas nė kiek nepagerėdavo. Tai veik tiesiogiai galioja investuojantiems, kurie nenori „patys taisytis dantų“ Ir tai ne vien mano, profano, kuriam tiesiog labai pasisekė prieš dešimtį metų teisingai investuoti, nuomonė. Pradėkime nuo Ric Edelman, kuris bent jau JAV iki šiol yra garsus ir populiarus bei itin aukštai reitinguojamas nepriklausomas finansų patarėjas, per kelis dešimtmečius nuosekliai įrodęs, kad sugeba prognozuoti rinkas ne prasčiau už balandį. Ar tai reiškia, kad jam ir toliau taip gerai seksis? Nebūtinai. Tačiau jo žodžiais norisi tikėti labiau, nei balandžio, ir būtent todėl paskutinė Edelmano knyga- „The Lies About Money“ yra tiesiog šokiruojanti. Ypač tiems, kurie iki šiol aklai pasitikėjo investicinių fondų valdytojais, investuojančiais ne tik mūsų santaupas, bet ir gyvybės draudimo sumas ar pensijų fondus. Edelmanas kategoriškas: jis siūlo nedelsiant parduoti visas savo investicijas į mažmeninius (t.y. ne individualiai sudarytus) investicinius fondus, maža to, Edelmanas tai jau padarė pats ir paragino savo kompanijos darbuotojus padaryti taip pat: Edelmanas vardina bent 25 būdus, kuriais fondai iš esmės mulkina savo investuotojus, tarp jų tokius kaip:
Argi tai ne akivaizdu? Faktas, kad šiais laikais yra daug daugiau informacijos ir žinių, logiškai reiškia, kad mes dar daugiau... nežinome, nes turime tik ribotas galimybes šią informaciją apdoroti ir įsisavinti. Tuo lengva pasinaudoti, paskelbus, kad esi tam tikros srities ekspertas. Edelmanas aprašo atvejus, kai investiciniai bankai sukurdavo 3-4 investicinius fondus, ir, neskelbdami apie juos viešai, juos tiesiog palaikydavo 3 metus. Tada išrinkdavo vieną ar kitą, kuris pasiekė bent pusėtinų rezultatų, jį išreitinguodavo „Morning Star“, ir pradėdavo viešai platinti. Juk surinkęs lėšas į fondą pirmiausia pasipelnysi nuo apyvartinių, „įėjimo“, „išėjimo“, „priežiūros“ ir dar galas kokių mokesčių, kuriuos sutinka mokėti investuotojai, ar kurių jie tiesiog nemato. Jei viskas eisis gerai, gausi dar ir sėkmės mokestį, kuris kai kuriuose fonduose stulbinančiai aukštas. Na, o jei rinkos grius...cest‘ la vie, „rinka visada teisi“- turi indulgenciją bet kokiems priekaištams. Nafta brangs jau kitą savaitę Dar klastingiau veikia „nepriklausomi“ finansų patarėjai, masiškai siuntinėdami žinutes el. paštu apie tai, kad žaliava „x“ ar akcija „y“ ar sektorius „z“ artimiausiu metu brangs. Praeina diena, kita- žiū, išties, pabrango. Netrukus gauni kitą žinutę- „na va, ar nesakėme? Žaliava „x“ pabrango n procentų tik per savaitę, jei būtumėte su mumis investavę, jau džiaugtumėtės geru sprendimu. Nieko. Progų visada bus. Šiandien patariame investuoti į „xyz“, nes šis dalykas itin brangs jau kitą savaitę“. Praeina dar savaitė, ir o jergutėliau, taip ir yra. Vėl gauname laišką: „Toliau delsiate? O veltui. Praeitą savaitę informavome jus, kad „xyz“ brangs. Ar pasitikrinote? „XYZ“ brango dar daugiau, nei mes manėme. Užsisakykite mūsų paslaugas šiandien, ir jums daugiau nebereikės galvoti, kaip investuoti sėkmingai”. “Nebereikės galvoti” parduoda bet ką, nes galvojimas yra itin daug energijos reikalaujantis veiksmas. Jei balandis dar neskubėtų apibendrinti, pavargę nuo galvojimo skuba investuoti- nes abi pranašystės išsipildė, ir su kaupu. Tuo tarpu schema yra itin paprasta. Tereikia surašyti 2 tikėtinas tendencijas, ir išsiųsti 50.000 laiškų pranašaujant vieną (žaliava “x”), ir 50000 pranašaujant kitą ( akcija “y”). Norėdami apsidrausti ir sumažinti neteisingo spėjimo riziką, galime išsiųsti dar 50 skirtingų variantų po 50.000- el.paštas nieko nekainuoja. Po savaitės atsirenkame “teisingus’ variantus, ir jiems siunčiame antrą pranašysčių porciją. Net jei ir mums ypatingai nesiseks, po keleto savaičių turėsime bent 10.000 adresatų, kuriems “pataikėme” jau 2 ar 3 pranašystes. Paprasta. Lygiai taip, kaip lengva leptelėti vieną ar kitą pranašystę spaudoje, per TV ar dar kur, ir netrukus- jei pasisekė- mėgautis visažinio reputacija bei…padidėjusiomis įplaukomis į mano investicinį fondą, ar man svarbų sektorių, ar IPO, ar dar ką. Tai, kad šis ar kitas investicinis fondas net du metus iš eilės pirmavo, irgi nieko nereiškia- bent jau JAV, kur ši industrija išvystyta iki neįsivaizduojamų mastų, tik keli procentai sėkmingiausių fondų išlieka tarp sėkmingiausių bent trejus metus iš eilės. Tai galioja ekonomikos, politikos ir net visuotinio atšilimo pranašams- nors tendencijos ir gali būti „akivaizdžios“, visada verta įsitikinti, kieno „ausys“ kyšo už pranašysčių- nes paskelbę, kad tas ar tas politikas yra populiariausias, padedame jam tokiu tapti, paskelbę, kad jau artėja nekilnojamojo turto rinkos ar akcijų nuosmukio „dugnas“, jį priartiname. Jei tik mumis patikės. Berkeley psichologas Philip‘as Tetlock‘as, kelis dešimtmečius tyręs autoritetingų JAV politikos ir ekonomikos ekspertų pranašystes (net 284-ių) ir 2003-iais baigęs šį darbą, įsitikino, kad jų žinios ir pasiaukojantis darbas, pranašaujant ateities tendencijas, statistiškai atrodo prasčiau, nei tiesiog elementarus galimybių paskirstymas, t.y., beždžionė, mėtydama smigį į pasirinktas pagrindines tendencijų alternatyvas, sukabintas ant sienos, pranašautų geriau, nei garsiausi autoritetai. Šių rezultatai kenčia dar ir todėl, kad... autoritetingiausius ekspertus dažnai kamuoja per didelio pasitikėjimo savimi problemos- jie tiesiog linkę ignoruoti akivaizdžius faktus, kad išliktų nuoseklūs savo pranašystėm. (Klasikinis Karlo Popperio pavyzdys: norėdami įrodyti, kad visos gulbės baltos, ieškome dar daugiau baltų gulbių, o ne juodų). Maža to, ekspertai turi nuolat išgalvoti kažką įmantriau, nei tu ar aš, nes jei dalyvauji televizijos laidoje, negali tiesiog pasakyti elementarią tiesą- tą ir taip visi žino. Profanai šiuo atveju turi geresnes galimybes pranašauti, nei ekspertai, nes itin „pasikausčiusius“ ekspertus slegia ir jų žinių našta- jiems sunku pranašauti kitaip, nei yra nuosekliai išmokę pranašauti. „Think For Yourself And Question Authority“ Tai vienintelis tekstas, kurį rasi turbūt labiausiai pulto Harwardo profesoriaus, Timothy Leary „in memoriam“ svetainėje www.leary.com. Jei čia būtų kažkas daugiau, šis lozungas netektų prasmės. „n“ tiesų laikais vienintelė tikra tiesa yra ta, kuri yra tavo tiesa. Tavo suvokta, subrandinta, išmėginta, išklausinėta, gal net iškentėta tiesa. Kol jos nepakeitė kita. Neverta pasikliauti valdžia, neverta pasikliauti autoritetais, ekspertais, analitikais, teorijomis ir pasakomis. Net balandžiais. Jei sutiksi Budą- užmušk jį, sakė pats Buda.. Apie nieką negalime sakyti „X yra Y“, tegalime sakyti „man atrodo, kad X yra Y“. Nes po kiekviena tiesa, ir po kiekvienu žodžiu kyšo kažkieno ausys. Dabar tai- mano ausys, kurių aš net pats gerai nepažįstu, esu jas matęs tik nuotraukose, per TV ar veidrodyje, maža to, dar mažiau žinau apie tai, kas tarp jų. Jei negali pasikliauti savimi, turėsi pasikliauti kitais. Neskubėk atiduoti savo ateities tiems, kurie geriau už tave nežino, ką su ja verta daryti. Dantis gali taisytis pats. Dar geriau pasirūpinti, kad nereiktų jų taisyti. Po valgio, prieš miegą, ir ryte. Jei tik tai tikrai tiesa. Šiame tekste minėti tyrėjai ir autoriai (užsakyti galite tiesiai čia)
(c) Vidas Jankauskas, 2006-2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
Komentarai:
|
|||||||||
