NLP vaikams

+ Didesnis šriftas | + Mažesnis šriftas 

„Akivaizdu kad  prastumiate kandidatus į vyriausybę tokiu pačiu būdu, kaip parduodami muilą, sandarinimo vašką ar bet ką kitą; todėl kad, kai įsigilini, tai vienintelis būdas ką nors parduoti“- Sid Bernstein, rinkodaros guru

Turite vaikų? Mes irgi. Keturis.

Įsivaizduojate. Neeilinis džiaugsmas. Prasmingas gyvenimas.

Bla bla bla. Arba, kaip sakytų Daniel Gilbert, Harvardo psichologas, parašęs puikią knygą apie laimę*, esame nuoširdžiai linkę tikėti, kad turėti ir auginti vaikus yra didžiausia laimė, kokią tik galima patirti- kitaip jų ir neturėtume. Tai „virusinis“ įsitikinimas, kuris keliauja iš kartos į kartą, jį nuo ryto iki vakaro propaguoja socialiai atsakinga ir ne medija, ir šia nuostata  mes net nenorime abejoti, nors, bent jau vakaruose, ypač metropoliuose, tokiuose kaip Londonas ar New York, turbūt kas antras potencialiai reproduktyvus praeivis pasakytų, kad vaikų neturi ir nenori turėti. Juolab,  pastebi Gilbertas, bent jau JAV statistika byloja, kad didžiausią pasitenkinimą gyvenimu tėvai patiria... tik susituokę (kol namuose dar nėra vaikų) ir ...  patyrę „tuščio lizdo sindromą“ (kai vaikų jau nebėra namuose). Tarpas tarp šių dviejų katarsių yra vis žemėjančio statistinio pasitenkinimo kilpa, liaudyje vadinama „vaikų auginimu“.

Nes dauguma „užkliūna už laimės“- taip Gilbertas ir pavadino savo bestselerį-  ir pargriūna. Štai mes. Tuo metu, kai mūsų draugai sau taikiai slidinėja Alpėse, ar bando naujus patiekalus kur nors gurmanų restoranuose, ar keliauja ten, kur su mažais vaikais nelabai nukeliausi, ar „daro verslą“, ar „daro karjerą“,  mes tūpčiojame apie savo atominius reaktorius: valome užpakaliukus, keičiame sauskelnes, kartu valgome ir valgydiname, sergame ir gydome, išskiriame ir sutaikome, užmigdome ir pažadiname, paguodžiame ir disciplinuojame.
Ir tai yra iššūkis. Geras, malonus ir varginantis, prasmingas ir beprasmiškas, rutina ir nesibaigiantys netikėtumai- kaip ir viskas gyvenime, nes laimė yra ir sugebėti tai patirti. Nuo standartinės karjeros mūsų gyvenimo būdas skiriasi tuo, kad atominiai reaktoriai išjungiami- trumpam- tik nakčiai, bet ir tada laikas nuo laiko suguža pas mus į lovą, kad vėl būtų nugabenti atgal; tuo tarpu  dar yra „darbų“, kuriuose atidirbi nuo 9 iki 17, ir esi laisvas, bent jau taip gali galvoti, jei negalvosi ...apie dar 30 metų tokios „laisvės“ nuo pirmadienio iki penktadienio.

Nori nenori, būdamas su vaikais turi išmokti įvairiausių mažų ir didesnių gudrybių- kad būtų mažiau ašarų, daugiau juoko ir laikas praeitų išties prasmingai. Va aš ir pagalvojau- o kodėl jomis nepasidalinti? Tada ir Jūs mielai pasidalinsite savo atradimais, ir kartu išmoksime naujų dalykų. Nes- ei, ką čia slėpti- tikrosios lyderystės pamokos, tikrosios veiksmingos komunikacijos pamokos, geriausia terpė mokytis ir eksperimentuoti yra būtent šeimoje, juolab, kai joje auga keturi vaikai- man tai įdomesnis ir labiau pamokantis iššūkis, nei  vadovo patirtis kokioje didelėje organizacijoje.

Todėl, kad čia kasdien susiduri su išties atominiu klausimu- ką aš galiu padaryti šiandien, kad mano vaikai užaugtų tokiais, kokiais aš noriu, kad jie užaugtų? Ir ar aš turiu teisę juos užauginti tokiais, kokias aš noriu, kad jie užaugtų? Fantastiška atsakomybė, ir patirtis, kuri yra nepamainoma nei vadyboje, nei versle, nei politikoje. Tad ir šie patarimai, mažos ir didesnės gudrybės,  kurias išbandėme ne vieną kartą, gali būti naudingi ne tik tiems, kurie augina vaikus, bet ir visiems, kurie nori efektyviau komunikuoti. Kas yra geriausi pardavėjai tiesioginėje prekyboje? Būtent. Darželių auklėtojos, pedagogės ir pedagogai- jei gali uždegti vaikus, gali uždegti ir klientus. Kuris politikas bus geresnis derybininkas- ar  vienturtis prestižinį išsilavinimą turintis turtingų tėvų vaikas, ar vaikų namų auklėtinis?  Pažįstame ne vieną šaunią mamą, išauginusią net penkis ar daugiau vaikų, kurios galėtų būti fantastiškos vadovės, psichologės, psichoterapeutės,  NLP meistrės, jei tik norėtų, net ir be specializuotų studijų: jos moka nepaprastai efektyviai bendrauti.  Jei moki elegantiškai  ir veiksmingai įtakoti vaikus, labai tikėtina, kad mokėsi elegantiškai  ir veiksmingai įtakoti ir suaugusius. Vienintelis skirtumas- su suaugusiais lengviau, jie labiau nuspėjami.

Važiuojam.


„Badaaaaauuuu“

Vincas NLP

Tai mūsų Vincas. Jam 2,5. Atėjo laikas, kai jis pagaliau suprato, kad jis yra jis, ir apie save nuo pat pirmos galimybės artikuliuotai komunikuoti ėmė kalbėti pirmuoju asmeniu, o ne trečiuoju, kaip mėgo jo vyresni broliai ir sesės.  „Badau“ Vinco slengu reiškė „bijau“, ir tai mes dažniausiai išgirsdavome verksmingu tonu, paguldę Vincuką miegoti atskirame kambaryje nuo kitų, kur buvo tik jo lovelė. Ir prasidėdavo- paguldai, paglostai galvą, papasakoji pasaką, dar lopšinę sudainuoji,  tik išeini iš kambario ir pasigirsta širdį veriantis „Badaaaauuuu!”. Grįžti, nurimsta, tik uždarai duris- vėl. Bepigu, jei būtų vienas, bet gi laukia kiti, tad negali migdyti po valandą kiekvieną vakarą.


Bandėm ir šiaip, ir taip. Prisiminėme, kaip, pasiskaitę knygučių, išmokėme savarankiškai užmigti vyriausiąjį- tiesiog paguldai, uždarai duris, ir tiek. O tada lai dangus griūna- kiek vaikas bebėgtų iš lovos, reikia jį sugrąžinti atgal, ramiai, bet užtikrintai, be kalbų.  Iškenti  jo riksmą, ašaras, kol galų gale nurimsta, ir kitą naktį jau miega savarankiškai.


Tai veiksmingas, tačiau gana drastiškas būdas. Su Vincu pabandėme kitaip, nes tapo akivaizdu ,kad mūsų tradicinė strategija- raminti, tada vėl raminti, tada vėl raminti – neveikia. Nes joje jau užprogramuota problema: jei vaikas mato akivaizdžias mūsų pastangas jį nuraminti, jam yra dar baisiau, nes ...mes norime jį nuraminti. Lygiai taip, kaip beprasmiška  ar vaikui, ar suaugusiam sakyti „nebijok“- reiškia, yra ko bijoti.


Tad ėmėme elgtis iš esmės kitaip. Paguldau. Nusišypsau. Pakutenu. Juokiasi. Dar truputį pakutenu. Dar labiau juokiasi. Paskui užtenka tik priartinti ranką, ir jau krykščia. Argi  ne protinga tai daryti vaikui prieš miegą, kai turėtume groti graudžias lopšines? Ir tada, pasakęs „labanakt“, išeinu. Aišku, šypsena iš Vinco veido dingsta akimirksniu, ir pasigirsta „badaaaaauuuu!”. Tada greitai grįžtu atgal, pasakau, kad aš irgi bijau, būtent todėl  jį pakutensiu dar. Pakutenu jau smarkiau, kol išgirstu Vinco „ganaaaa“, nusišypsome vienas kitam, ir aš vėl išeinu. Pasigirsta „badaaauu“, bet jau kažkaip neryžtingai. Greitai įeinu atgal, pakutenu vėl, juokiamės abu, kol Vincas ištaria magišką – „gana“, išeinu...ir tyla. Po kelių minučių ateinu pažiūrėti- miega kaip nušautas. Kitą vakarą tereikia truputį pakutenti, ar net užsiminti, kad kutensiu, ir „badaaauu“ nebėra.

Pastebėjimai
1. Kas pasakė, kad vaikus reikia migdyti vos ne laidotuvių atmosfera- tamsus kambarys, kokia blanki spingsulė, liūdnas pavargusio rūpintojėlio (tėčio ar mamos) veidas, graudi lopšinė? Net ir nieko nebijančiam mažam didvyriui pasidarys baisu.

2. Vaikai ypač greitai pastebi mūsų elgesio „raštus“ ir strategijas, bei lengvai asocijuoja patirtis, tad nesunku sukurti naujas asociacijas, arba „inkarus“, kurie nustelbtų senuosius: graudus migdymas virsta smagiu kutenimu, kurio galima išvengti, jei tiesiog ramiai užmigsi. Užmigti su šypsena tikrai geriau nei užmigti baimėje.


3.  Jei ir toliau- ir dar labiau užsispyręs- darai tai, kas neveikia, gausi dar daugiau to, ko sieki (kas neveikia). Verta bandyti tai, apie ką dar nepagalvojai, kad atrastum kažką nauja. Vėlgi- viena iš esminių NLP prielaidų teigia: „lanksčiausieji yra įtakingiausieji“.  Kaip pirštu į akį.

nlp baubas

Baubas

Ne tik suaugę turi savo baubus- bijo skristi lėktuvais, kalbėti viešai ar važiuoti liftais. Mūsų Morta ir kiek vėliau Vincas turėjo visą baubų armiją, kuri juos užpuldavo būtent tada, kai vieniems reikėdavo pabūti kambaryje. Nenuostabu. Suaugusieji dažnai susikuria savo baubus žiūrėdami televizorių, mes su vaikais jau metėme tą užsiėmimą- žiūrime tik įrašus ir tik tada, kada norime, nes atsibodo lavonai, ateiviai ir įklotai. Bet baubų buvo likę.
Štai elementariausia baubų naikinimo technika:

Vincas:

-Badaaaauuuu.

Tėtis:

-Mhm... Ko?

-Baubo.

-Kur jis?

-Čia- rodo kiek dešiniau nuo savęs.

-Didelis? Parodyk, kokio dydžio?

-Va toks- rodo, rankomis apibrėždamas maždaug 1 m dydžio pabaisą.

-Aš galiu jį pagauti?-

-?- bet visa Vinco mimika byloja – „Pirmyn, GhostBuster“.

Puolu gaudyti baubą, vienu dideliu judesiu šį apkabinu, tada ekspresyviai suspaudžiu, stenėdamas sugrūdu į delną, švokšdamas ir rodydamas didelę jėga suspaudžiu tarp pirštų. Baubas kondensuotas, tad dabar galime daryti su juo ką tik norime.

-Žiūrėk, - sakau, ir įsikišu baubą į burną. Išpučiu vieną žandą, po to kitą, a la nerimsta baubas, tada demonstratyviai išspjaunu į delną, suspaudžiu ir klausiu:

-Nori palaikyt?

Vincas nedrąsiai ištiesia delnus, kartu perdedame baubą jam ir aš delnais užspaudžiu jo mažus delniukus.

-Ką darom,- klausiu.- Išmetam pro langą?

-Mhm.

-Duok.- atsargiai paimu baubą, kita ranka atidarau langą, paleidžiu. Pasitikrinu:

-Gal dar koks baubiukas liko?

Vincas apsižiūri ir užtikrintai sako:

-Ne.

Lengva? Tol, kol  tai darai užtikrintai ir neabejodamas  tuo, ką darai, lengva, paprasta ir sklandu, nes:

  1. Sako, kad maži vaikai apskritai sunkiai atskirai įsivaizduotus dalykus nuo „tikrų“, aš tą patį pastebėčiau ir apie suaugusius, bet ne apie tai kalba, svarbu suvokti, kad neigti „baubą“ yra tiesiog beprasmiška. Daug paprasčiau „priimti“ vaiko realybės žemėlapį ir tada jį praplėsti ar modifikuoti. Sprendimas šiuo atveju yra problemoje- jei vaikas mato baubą, tikėtina, kad jį, gerai įsižiūrėjęs, ir neneigdamas problemos, galiu pamatyti ir aš. Jei elgsiuosi įtikinančiai ir nuoširdžiai, arba NLP terminologija, būsiu 100 proc.  „kongruentus“,  man pasiseks ne tik kartu matyti baubą, bet ir jį įveikti- nes vaikas, pasakydamas apie problemą, suponuoja, kad tiki, jog aš galiu padėti.
  2. Kitas didelis šios „technikos“ privalumas- vaikas suvokia, kad su savo baubais gali kovoti pats: nesijaučia idiotu todėl, kad bijo baubų, o priešingai, tramdo baubus kaip koks cirko dresuotojas. Panašiai veikia ir kitos disasocijacijos technikos, kurių NLP apstu, ir psichoterapijos istorijoje galime rasti begales pavyzdžių, kur Miltono Ericsono, ar, vėliau, NLP intervencijos tiesiog „priima“ baubus ir pasiūlo juos modifikuoti: dėdei, kuris visko bijojo, pasiūloma užkamšyti ir grindų skyles, nes ir pro ten gali įsiskverbti pavojai, o tada dėdė- atsipūtęs, nes jau jaučiasi saugiau ir psichoterapeutas neginčija jo baimių- palaipsniui, su terapeuto pagalba,  ima suvokti, kad jį saugo ne tik ligoninės durys, sienos, bet ir visa JAV armija , policija ir etc.
oziukai nlp

Ožiukas


Visi turime ožiukų. Keista, kad pasirinktas būtent toks gyvūnas mūsų nikiams simbolizuoti. Bet nikiai yra gerai. Tai tie patys baubai- baimės, pykčiai, dvejonės, kurias galima suasmeninti, personalizuoti, tada atskirti nuo savęs ir pakeisti. Ožiukai ne tik Vincui, bet ir suaugusioms tetoms ar dėdėms padeda gauti aplinkinių dėmesį, ar „nukelti atsakomybę“ už savo veiksmus. Jei vaikai ožiuojasi, kai reikia valgyti, rengtis, miegoti , praustis, suaugusieji ožiuojasi, kai reikia eiti į pasimatymus, pasirašyti kontraktus, išjungti teliką, sumokėti baudą  ar, irgi, valgyti ar miegoti.

Tad mūsų močiučių idėja, kad už tokį elgesį atsakingas ne taip besielgiantis, o ožiukas, yra šauni „netinkamo‘ elgesio personalizacija,  metafora, kuria šaunu pasinaudoti.

Ožiukų išvarymo technika irgi labai paprasta, veiksminga ir panaši į baubų vaikymo techniką. Elementari hipnozė:

a). Identifikuojame „ožį“- nevalgymo ožį, nemiegojimo ožį, neklausymo ožį, „mušeiką“ ožį.

b). leidžiame vaikui pačiam parodyti, kur dabar slepiasi ožiukas (delniuke,  bamboje etc.)

c). „ritualiniu“ tapusiu kutenimu ar kokiu kitu ekspresyviu ir teigiamu procesu „ išvarome“ ožiuką ir „perkeliame“ jį į bet ką- delną, šaukštą etc.- vaikai patys pasakys, kur dabar „ožys“.

d) disasocijuojame „ožį“- padedame į šalį, sunaikiname, ar įdedame į stalčių.


Neįtikėtina, kol nepabandai. Tik- būkite 105 procentais užtikrinti tuo, ką darote, nes, atsimenate- „mes komunikuojame ir tada, kai nekomunikuojame“- viena išdavikė Jūsų neryžtingumo ar nepasitikėjimo savimi grimasa ožį sugrąžins.


Ar tai reiškia, kad lygiai taip galime išvaryti suaugusiųjų nikius? Tarkime, ateinate pas šefą, paprašote 50 proc. didesnio atlyginimo, jis spyriojasi, jūs puolate jį kutenti, užtikrintai klausdami, „kur tas algos nedidinimo ožiukas?“


Beveik taip, tik daug elegantiškiau ir subtiliau. Asocijuojate teigiamas būsenas, identifikuojate prieštaravimus, ką reikia sustiprinate, ko nereikia- disasocijuojate, pakalbate, pakalbate, ir išeinate su 50 proc. didesne alga.


Netikite?  Paklauskite mūsų mokymų dalyvių, kaip tai daroma.


Arba pažiūrėkite šią klasikinių NLP „inkaravimo“ – asocijacijų utilizavimo, jei norite- technikų demonstraciją. Derren‘as ją atlieka nepriekaištingai. Primenu- tai nesuvaidinta situacija:

 

Daugiau elementarių NLP technikų vaikams- kitą kartą. Iki malonaus!

--------------------------

* Daniel Gilbert , „Stumbling On Happiness"

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai web tracker

Komentarai:

(c) Vidas Jankauskas, 2008. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com