"Mes skubame link naftos Viršūnės, ir mūsų civilizacija pasieks savo galą būtent dėl to. Bet kas, kam dabar mažiau nei 50, pasaulio neatpažins- nebus nei automobilių, nei autobusų, nei lėktuvų, nei supermarketų. Turtuoliai važinės bričkomis/ arkliais. Vidurinioji klasė- dviračiais. Neturtingieji- pėsčiomis". Dr. Vernon Coleman, "Oil Apokalypse", 2007

Sako, „nevaryk Dievo į medį“.

O aš įvariau. Stoviu šalia, Dievas ant šakos, tupi kaip pelėda, o man neramu. Nes klausimas nėra „ar nulips“.  Klausimas tėra- „kada nulips“. Panašu, kad labai greitai. Užtat ir neramu.

Aš- vidutinis amerikietis. Mano vardas- Joe. Turime du automobilius, juose praleidžiu bent 6 valandas per savaitę- tiek pat, kiek ir parduotuvėse, mano vidutinis būstas jau seniai didesnis, nei 200 kvadratinių metrų, duodu vaikams virš 250 dolerių kišenpinigių per metus, tad nuoširdžiai su jais pabendrauti man užtenka 40 minučių per savaitę. Kasdien palieku dvigubai daugiau šiukšlių, nei tipinis europietis, o per savo gyvenimą- nuo gimimo iki kokių 75-rių aš paliksiu 52 tonas šlamšto, kurį reikės kažkur nukišti ar perdirbti. Vien sauskelnių kiek- ir pradžioje, ir pabaigoje.

Naftos ir jos produktų man irgi reikia dvigubai daugiau, nei vidutiniam europiečiui- bent 250 statinių per metus. Neskaitau daug periodikos, nes turėčiau rinktis iš daugiau nei 11,000 žurnalų. Paprasčiau spoksoti  TV- nes tereikia rinktis iš  kelių šimtų kanalų. O va atėjęs į tipinę maisto parduotuvę, renkuosi iš daugiau nei 25.000 prekių. Vien sausų pusryčių čia- daugiau nei 200 skirtingų, tad nenuostabu, kad kas antras mano pirkinys yra neplanuotas ir  impulsyvus, nes apskritai- tik vieną kartą iš keturių į prekybos centrą ateisiu žinodamas, ko konkrečiai ieškau. Juolab, kad jau 1987 metais mano šalyje prekybos centrų buvo daugiau, nei mokyklų. Tam, kad būtent aš pirkčiau daugiau, rinkodarininkai „mano galvai“ pasirūpina išleisti bent 500 dolerių per metus. Mad Magazine sako, kad vienintelė priežastis, kodėl aš iki šiol nenusipirkau gyvo dramblio, yra tai, kad niekas nesugalvojo jo pasiūlyti už dolerį dabar ir visą seką patogių mokėjimų kas savaitę.

Bet būtent taip- iki šiol- aš galiu nusipirkti naujus namus, naują automobilį, katerį, deimantus, pripučiamą šviečiantį besmegenį vejai papuošti ar malūnsparnį.

Vienintelė problema – tiesiog banali. Net jei už gerą kainą parduočiau visa tai, ką turiu, likčiau skolingas.

Ilgam.

Kartą manęs (ei, čia ne Joe. Aš Vidas,  gimiau ir vaikystę praleidau Žirmūnuose) dukrelė paklausė: „Tėti, o kam reikalingi uodai?“ Suponuoja: uodai reikalingi, tik neaišku kam. Kažką numykiau, bet kiek pasirausęs, jau kitą dieną galėjau autoritetingai atsakyti- uodai yra labai svarbus maistas daugybei gyvūnų, be to, jie reguliuoja kitų gyvūnų populiaciją- siurbia kraują iš visokių paliegusių, užkrečia juos naujomis ligomis, ir tada šie greičiau nugaišta. Gerai jau gerai, jūs geriau žinote.

Bet kam reikalingos erkės? Mašalai, tarakonai, gyvatės ir benamiai šunys? Tai ekosistemos dalis. Kaip ir mes. O kam reikalingi mes, žmonės? O kas daugiau bus delikatesas uodams, erkėms, blusoms, dėlėms, rykliams, ar – kiek pakepinti saulėje- grifams ar šakalams? Be to, mes reguliuojame pačias ekosistemas- esame vienintelė rūšis, sugebanti jas taip metodiškai naikinti.
Prie uodų  dar grįšime. Pradėkime nuo Joe.

„Joe‘s in trouble, man“

Joe priklausomas. Joe turi vartoti daug. Nevartodamas jis jaučiasi nekaip. Tai sėkmingai darė jau ne viena karta iki jo šioje šalyje, tad Joe tiesiog nemoka kitaip. Padėkos dienos, Kalėdos ir visos kitos šventės čia pirmiausia yra pirkimo šventės. Kuo daugiau Joe perka, tuo geriau jaučiasi ne tik jis, bet ir finansų bei akcijų rinkos, bankai, Federalinio rezervo tarnyba ir net skarota tetulė Žirmūnuose- nes visų Joe pirkiniai sudaro veik penktadalį viso pasaulio vartotojų pirkinių. Joe suka JAV ekonomiką- jei seniau vartotojų išlaidos sudarė tik pusę bendro nacionalinio produkto JAV, dabar jos siekia jau 70 procentų. Joe net nustojo taupyti. Jei veik prieš 30 metų Joe dar bent 12 procentų savo pajamų skirdavo taupymui, šiandien šis santykis, pasak JAV Ekonominės Analizės biuro, vos vos viršija apvalų nulį.

Kodėl Joe turėtų taupyti? Geras klausimas. Faktas toks: niekas nenori, kad Joe susiveržtų diržą. Net Jūs nenorite, kad Joe nustotų pirkti pripučiamus besmegenius savo namams prieš Kalėdas papuošti. Netikite? Turite akcijų? Jei Joe nustos išlaidauti, jos kris. Nesvarbu, kad tai „Žemaitijos pienas“ ar „Snoras“, kurie, atodytų, neturi nieko bendro su Joe. Turi, dar ir kaip. Joe besmegenis yra tik lašas 2 trilijonų dolerių vertės kasmetinėje JAV importo jūroje. Ekonomistai gali teigti, kad pasaulio ekonomikos svorio centrai jau išsikraustė iš JAV, ir jei Joe nusičiaudės, visas pasaulis negaus slogos. Bet tereikia pasižiūrėti į mūsų akcijų rinkas, aklai sekančias, kaip Joe eilinį kartą pučia snargliuotą nosį, ir bus aišku, kad taip, deja, dar nėra. Indokinija, beje, jau irgi sloguoja.

Vidutinio JAV namų ūkio skola dar prieš gerus dvidešimt metų siekė tik pusę visų namų ūkio pajamų. Šiandien ji jau 14 procentų viršija pajamas, o  didžiausių, vidutines pajamas gaunančių- kaip Joe- ūkių skolos pajamas viršija jau net 41 procentu. Neseniai „Time“, rašydamas apie kredito krizės grėsmes JAV ekonomikai, rėžė, kad šios šalies vartotojai nuo šiol turėtų vadovautis nauju moto: „Jei aš negaliu sau leisti šio pirkinio dabar, aš jo nepirksiu“. Tai bent įžvalga! Mūsų jau minėta skarota tetulė iš Žirmūnų, pirkusi bulvių, dešrelių, bet atsisakiusi majonezo, nes nebus kaip už dujas užmokėti, galėtų tapti „Times“ asmeninių finansų apžvalgininke, dar ir savo tinklaraštį paskelbti- „Kaip aš sugebu išgyventi gaudama 3000 dolerių per metus šalyje, kur daug kas brangiau, nei pas tave, Joe“.

„Nemokamų pusryčių nebūna“, „Nėra nieko brangiau, nei tai, kas nemokamai“- šias tiesas Joe ignoravo, ir ignoruoja. Iki šiol. Net dabar, kai, atrodytų, viso pasaulio televizoriai mala tą patį- finansų krizė, „blogos“ paskolos ir t.t., atsivertęs eilinį nemokamą kokio JAV miestelio nekilnojamo turto žurnaliuką, radau bent 10 skelbimų, siūlančių „nulinę pradinę įmoką“, naują finansavimą „bet kokį kreditingumą turintiems“, „jokių palūkanų pradžioje“ ir panašiai.  Ar gali būti kitaip, jei net mažiausiame miestelyje rasi dešimtis finansų brokerių, kurie verčiasi tik iš paskolų komisinių? Jei sugebi sugeneruoti bent 30 procentų pradinį įnašą, paskolą nors milijoną dolerių kainuojančiam turtui gali gauti iš vis nepateikęs jokių kreditingumą patvirtinančių dokumentų- užteks ir lietuviško paso. Bet kurioje didesnėje parduotuvėje, mokėdamas kortele, gali būti paklaustas- „Credit or debit“? Man pasirodė prasmingas sutapimas, kad pareiškęs, jog tavo „Hansa“ banko kortelė yra kreditinė, neturėsi įvesti PIN- jei jau kreditinė, tai, brolyti, varyk, leisk pinigėlius. Juolab, kad dabar Joe viliojamas procentais nuo kiekvieno pirkinio- jei naudosi, tarkim, šią kortelę, gausi bent 2-5 procentų nuolaidą, pirkdamas bet ką. Ir bent 20 procentų metinių palūkanų už negrąžintą įsiskolinimą- tiesiog fantastinis sandoris.

Tad Joe perka. Daug, nes dar visai neseniai jautėsi nepaprastai turtingas- nekilnojamojo turto kainos nuo 2001-jų augdavo dviženkliais skaičiais kasmet, tad gudresni Joe mielai imdavo naujas paskolas, parduodavo namus, pirkdavo naujus, o išaugusį vertės skirtumą kaip mat išleisdavo. 

Ir tik šiemet Wall Street‘o analitikai prisiminė į užmarštį nukeliavusią dar 1996 metais mirusio ekonomisto Hyman Minski teoriją apie „Ponzi skolininkus“- finansų „piramidę“, kuri pasmerkta žlugti. Minski teigė, kad išsivysčiusi klestinčios ekonomikos sistema susibalansuoja pati-  ir tai nebūtinai lemia išorinės krizės, kurios gali kilti, bet gali ir nekilti, kaip iki jo mąstė dauguma ekonomistų.

Tai esminis skirtumas. Minski teigė, kad kitaip ir negali būti- net jei ekonomikai nekiltų išorinių, ar lūkesčių pavojų, kiekvienas kilimas vis tiek baigsis kritimu. Tuo tarpu, jei tikėti vyraujančiomis ekonomikos teorijomis, klestinti ekonomika gali klestėti laaaaaabai ilgai, jei tik bus suvaldytos jai grėsmę keliančios krizės ar jų apskritai nekils. Kas valdys krizes? Centrinis bankas, ar pati vyriausybė. Didelė investuotojų dalis, taip pat ir vyriausybės, net ir šiandien nori tikėti, kad jau egzistuoja „naujoji ekonomika“, kuri yra iš esmės kitokia, globali ir gali „amžinai augti“, kad „nuolatinis augimas yra gerai“, o krizės ir ekonominė depresija yra „blogai“.

Vargu, sakė Minski. Jo teorija tokia paprasta, kad ją lengvai suprastų ir vaikas. Augančioje ir klestinčioje ekonomikoje verta investuoti skolintus pinigus, nes jie leidžia gerai uždirbti. Tai puikus svertas, maksimizuojantis pelno galimybes. Investuotojai, matydami, kad kiti sėkmingai investuoja ir sugeba mokėti paskolas, investuodami dar daugiau, skuba skolintis patys, ir, žinoma, yra patenkinti greita grąža. Bankai ir kiti skolintojai irgi džiaugiasi išaugusiais sėkmingų paskolų portfeliais, tad mielai skolina investuotojams ir net patys ima aktyviai siūlyti naujas, ir išties kūrybingai sukurtas paskolas bei finansinius produktus dar geresnėmis sąlygomis, nei iki šiol. Tačiau ilgainiui paskolų apimtys ima augti greičiau, nei investuotojų sugebėjimas jas išmokėti, nes vėlgi, bet kuris sėkmingas rinkos segmentas, pvz., nekilnojamasis turtas, persipildo, ir tai galų gale tampa pabaigos pradžia.

Tai, anot  Minski, įmanoma tik itin išsivysčiusioje kapitalistinėje sistemoje, kurioje bankai įsigudrina kurti įvairius išvestinius finansinius produktus, kurie realiai nėra pagrįsti sutaupyta verte. Frank Shostak, garsus šių dienų ekonomistas, sutinka su Minski, kad „nestabilumas“ yra užprogramuotas šiuolaikiniame kapitalizme, tačiau teigia, kad jį lemia ne savaime augantis pavojingas įsiskolinimo lygis, bet- čia tai įžvalga, pasiruoškit- būtent centriniai šalių bankai, leidžiantys jam atsirasti. Anot Shostak, tai, kad centriniai bankai šiandien skolina lėšas kitiems bankams kaip „paskutiniai skolintojai“, ir lemia  bankų neatsakingumą. Kitaip sakant, žinodami, kad visada galės pasiskolinti iš centrinio banko, bankai, jei tik nėra tinkamai kontroliuojami, leidžia sau per daug rizikuoti. „Fortune“ neseniai savo viršelyje klausė- „ką rūkė“ Citigroup vadovas Chuck Prince, šiemet supleškinęs veik 10 milijardų dolerių blogoms paskoloms, ar Stan O‘ Neal, „Merryl Lynch“ vadas, pradanginęs veik 8 milijardus dolerių. Kadangi niekas nežino, kokie nuostoliai yra iš tikrųjų, tenka nerimauti, kad,  pasak ekonomikos profesoriaus Nouriel Roubini, „kredito sąstingis apskritai ištirpdys finansinę sistemą“ .

O juk viskas prasidėjo taip gražiai. JAV Federalinis rezervas, reaguodamas į technologijų sektoriaus burbulo sprogimą 2001, ėmėsi dabar jau klasikinių, „greenspaniškų“ priemonių- piginti pinigus, kad tik, neduokDie, nesustotų vartojimas. Vyriausybė drastiškai sumažino mokesčius. Iš esmės tai reiškė viena-  kad Joe vartotų, pinigai jam buvo tiesiog... atnešami ant lėkštutės. Akivaizdu, kad kai palūkanų norma priartėja prie nulio, ar net tampa neigiama (atsižvelgiant į infliaciją), reikia būti stručiu, kad tuo nepasinaudoti: juk tai reiškia nemokamus kreditus, perkant automobilius, nekilnojamą turtą ir praktiškai visa kita. Tad nekilnojamojo turto kainos ėmė augti kaip ant mielių, ir Joe greitai suvokė, jog verta perfinansuoti jo esamą turtą dar geresnėmis sąlygomis, o staiga iš „nieko“ atsiradusį skirtumą išleisti. Arba imti naujus kreditus ir įsigyti dar brangesnius namus, ar net kelis- juk taip smarkiai augant jų vertei, tai garantuotas uždarbis.

Tačiau kreditų upė išseko. Ypač viliojančių sandorių palūkanos staiga tapo nepakeliamomis. Prasidėjo nemokumo krizė. Nekilnojamojo turto kainos ėmė kristi.

Ir Joe pakliuvo į bėdą. Jis ir toliau važinėja savo didžiuliu automobiliu, 6 valandas per savaitę praleidžia parduotuvėse, perka vis platesnes kelnes (Joe šiandien sveria daugiau, nei bet kada iki šiol, net JAV aviakompanijos susirūpino nuolat augančiu keleivių svoriu- ir sėdynių platesnių reikia, ir lėktuvai kuro daugiau rija, tokias meškutes gabendami).  Liūdniausia, kad Joe namų vertė ir toliau mažėja, tačiau paskola tik pradeda įsibėgėti- nes ką tik baigėsi „nulinio“ mokėjimo laikotarpis ir galbūt pagaliau įsijungs 10 procentų- ir net dar didesnis- metinių palūkanų skaitliukas. Situacija, Joe akimis žiūrint, tiesiog klaiki: net jei jis būtų pasiskolinęs fiksuotomis 6 proc. palūkanomis, per 30 metų bankui sumokėta suma dvigubai viršytų jo skolą. Dabar?

Dabar Joe greitai teks keltis į mobilų namelį, o bankas į savo neparduotų, ir vis pingančių mūrinių suvenyrų kolekciją pridės dar vieną eksponatą. Dar niekad nemačiau tiek „For sale“ ženklų vienoje gatvėje, kaip šiandien Floridos pajūrio miesteliuose. Nusiunčiau gal tris užklausimus apie parduodamus namus, ir pasipylė- dešimtys skambučių, laiškų iš nekilnojamojo turto agentų, paskolų brokerių, advokatų, valiutos keitėjų- jautiesi kaip koks turtingas dėdė amerikonas Žirmūnuose, visi pataikauja, nori įsiteikti, kad tik su jais dirbtum. Neįprasta.

Joe turi stručio akis

Didžiausia Joe bėda- stručio akys. Kodėl stručio? Todėl, kad strutis yra bene vienintelis gyvūnas, kurio akys didesnės, nei smegenys. Tai akivaizdžiausia disporpocija tarp to, ką Joe (ar strutis) mato, ir to, kaip jis sugeba tai interpretuoti. Nekalbėkime apie banalius faktus, tokius kaip nepasotinamas materialinių gėrybių ir statuso troškimas (pvz., kai uždirbantys 20,000 dolerių per metus mano, kad uždirbdami 40,000 bus laimingi, o uždirbantys 40,000 mano, kad laimingi bus, kai uždirbs 60,000 ir t.t.). Atsimenate praeito dešimtmečio bestselerį, „Millionaire Next Door“? Daugeliui skaitytojų pasirodė netikėta, kad ir kai kurie turtingiausi Amerikos žmonės nešioja paprastus WallMart marškinėlius, valgo McDonalds ir vairuoja eilinius automobilius. O kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Nekalbėkime ir apie tiesiog pavloviškus  Joe instinktus- a la „jei galiu sau tai leisti, privalau tai įsigyti“ (nesvarbu, kad to man nereikia). Nekalbėkime ir apie vartojimo kultūrą, socialinio „statuso“ įtampą, parduotuvių tankį ar reklamos gausą, kuri Joe akis tiesiog laiko išpūstas.

Kalbėkime apie paprastą pasitenkinimą, gyvenimo sotumą, kurį dažnai be reikalo tapatiname su „sėkme“.

Kiek malonumo galima patirti? Aš rimtai. Kiek? Štai orgazmas. Tai akimirka. Negi norėtum vaikščioti taip susijaudinęs visą dieną, jei, tarkim, tave netinkamai paveiktų Viagra? Kaip ilgai gali mėgautis skaniais pietumis? Vėlgi, akimirka, ir vėl esi alkanas. Negi norėtum puotauti kaip skandinavų vikingai, kurie garsėjo tuo, kad prisikimšdavo taip, jog nustodavo kvėpuoti, tada žąsų plunksnomis pakutendavo sau gerkles, išsivemdavo, į menę suleisdavo kiaules, šios viską sušlamšdavo, išlaižydamos grindis, o tada vikingai kimšdavo iki sąmonės netekimo toliau. Pažiūrėk į daug ką kita, kas teikia malonumą. Tai, kad gali sau leisti apsipirkti brangioje parduotuvėje? Įsivaizduok, kad  sau leidai nusipirkti visą šią parduotuvę. Jau rytoj žiovautum, tik pažiūrėjęs į šias prekes.

Faktas toks. Visa, kas kelia malonumą, daro mus net nesąmoningai priklausomus. Tai evoliuciškai svarbi savybė- kaip kitaip pirmykščiai žmonės būtų išmokę tai, ko jie išmoko? Juk niekas nepasirūpino jiems įduoti „gyvenimo instrukcijų“, ar surengti kokius „džiunglių raštingumo kursus“, nes pusbeždžioniai net skaityti nemokėjo. Pirmykštis homo sapiens turėjo mokytis greitai, ir nesąmoningai: tai skanu, noriu dar, tai smagu, noriu dar, tai pavojinga- nenoriu dar.

Tačiau ši priklausomybė daro mus pažeidžiamais. Yra vienas šaunus klasikinis psichologų eksperimentas. Žiurkėms elektrodais buvo aktyvuojami malonumo centrai, tačiau tik tada, kai žiurkės užmindavo specialų mygtuką. Ir? Malonumas buvo toks intensyvus, kad žiurkės, nusistekenusios ant mygtuko, ir pamiršusios viską- ir miegą, ir ėdalą, tiesiog nustipdavo.

Kaip ir žmonės, kurie nebegali atsispirti itin intensyvų malonumą teikiantiems, bet destruktyviems dalykams. Pavyzdžiui, lošimui. Ar narkotikams.  Narkomanai... Tačiau jais greičiausiai esame visi, nes priklausome nuo dopamino- kai tik „atrandame“ kažką tokio, kas pranoksta mūsų lūkesčius, gauname nepaprastai didelę dopamino dozę, ir priešingai. Negaudami naujų, malonių patirčių, jaučiamės tarsi narkomanai, negaunantys dozės. Harwardo neurologo Hanso Breiterio eksperimentai rodo, kad ir kokaino mėgėjas, ir investuotojas, patyręs malonumą iš keleto itin sėkmingų investicijų, patiria tą pačią dopamino laviną, tad nori ir vėl, ir vėl tai patirti. Kaip ir tas, kuris mėgsta gerus pirkinius. Naujus partnerius. Naujus namus. Naujus iššūkius. Naujus laimėjimus.

Todėl dažnai mūsų „malonumo“ ir „pasitenkinimo“ kreivė tiesiog banali, ir paprasta- siekiame, gauname, pasibodime, nes norime gauti gerą dopamino dozę vėl, tad ir toliau- siekiame, gauname, pasibodime. Kokias emocijas kelia automobilis tada, kai jis dar nenupirktas, ir tada, kai jį jau tenka parduoti? Nauji daiktai? Nauji namai? Nauji partneriai? Naujos patirtys?

Antra vertus, kitaip ir negali būti. Kad sąmoningai, o ne dopamino vedami, suvoktume, kas yra malonumas, turime suvokti, kas yra kančia ir „nemalonumas“. Tad, turėdami daug pinigų, turime ir daug nerimauti- kaip gi juos išsaugoti ir padauginti? Būdami sotūs ir patenkinti, imame nerimauti, kaip tokiais būti ir rytoj. Kuo labiau esame laimingi, tuo labiau imame nerimauti, nes rytoj galime tokiais ir nebebūti. Panašu į nerimą, kurį patiria narkomanas: ir turėdamas narkotikų, ir, juo labiau, jų neturėdamas.

Tačiau būna ir taip, kad pamirštame viską, nustojame nerimauti, ir tiesiog jaučiame, ką jaučiame. Tada dopamino, kad jaustumeis gyvas, tiesiog nereikia.

Juk išgirdęs juokingą anekdotą, nesakai sau: „Va čia tai juokinga. Aktvyuoju diafragmą, įkvepiu oro, sutraukiu tinkamus raumenis ir imu ritmiškai krizenti, nes man „juokinga“. Ne. Juokiesi, ir tiek. Išgirdęs gražią muziką, girdi ją, ir tiek. Tu tampi muzika. Išvydęs nepaprastą saulėlydį , esi saulėlydis, dabar ir čia.

Tuo tarpu tam, kad tapti nepatenkintu, reikia gerokai padirbėti. Pirmiausia, suvokti, kaip „galėtų ar turėtų būti“. Tada palyginti, „kaip yra“. Tada nuspręsti, kad „yra ne taip, kaip turėtų būti“. O tada- tada dopaminą gauti įpratusios smegenys ima jo reikalauti, ir mes pasijaučiame nekaip. Beje, net ir tada, kai galbūt stručio smegenų mums neužtenka, kad sąmoningai suvoktume, jog kažkas yra „ne taip“.

Geriausias patarimas, kurį galima duoti narkomanui? Paprastas.  Nustok vartoti.

Tad Joe,

Neturėčiau Tau iš Žirmūnų sakyti, kad tavo šalies laukia rimti iššūkiai, bet žinai, kartais iš šalies geriau matyti. Dar rugpjūčio mėnesį „The Economist“ rašė, kad „politinė dilema, su kuria susidūrė Federalinis Rezervas nėra pasirinkimas tarp recesijos ir ne-recesijos. Klausimas tik toks- ar vidutiniška recesija dabar, ar didesnė recesija vėliau“.

Argi ne ironiška, Joe, kad Tavo šalyje daugelyje valstijų iki šiol pėsčias niekur nenukeliausi, nes paprasčiausiai čia nėra šaligatvių? Kai pasižiūriu į labai vidutinišką, ir tipišką tavo automobilį, kuris kas tris kilometrus surija po litrą benzino, ir kur nors mūsų kaime būtų vadinamas tiesiai šviesiai- sunkvežimiu, pradedu suvokti, kodėl naftos brangimas gali tiesiog paralyžuoti jūsų kelius, išjungti nuolat įjungtus kondicionierius ir be reikalo degančias šviesas. Kodėl Jūs iki šiol mokate po tris dolerius už galoną benzino, kai mes Europoje mokame veik 6?

Tam, kad Tu, Joe, galėtum išgerti šią 1 kcal „dietinio gėrimo“ skardinę, reikia 2000 kcal energijos jai pagaminti. Tokia proporcija galbūt galioja ir kitur- tam, kad Tu galėtum gyventi taip, kaip gyveni iki šiol, reikia didžios dalies šios planetos išteklių...bet jie neamžini. Tavo šalies CO2 tarša sudaro ketvirtį viso pasaulio taršos.  Tad Dievas medyje, ir vargu ar jį susigrąžinsi, sukalbėjęs dar vieną specialią maldelę,  kurią mačiau ant Tavo šaldytuvo: a la „maldelė prieš uraganus“ ar „maldelė, kad rasti vietą parkingui“. Pagalvok, kaip Dievas galėtų rasti vietą Tau parkuotis, jei Jūs visi, suvažiavę vienon krūvon, melstumėte ją gauti?

Juk greičiausiai iki šiol galioja taip ir nepaneigta rinkų fizikos taisyklė- tai, kas kyla, turi nusileisti; tai, kas kilo dvigubai, dvigubai, jei ne keturgubai, ir nukris.

Krizė, anksčiau ar vėliau, bus. Ir kuo aukščiau kilsi, tuo žemiau krisi, buddy.

Argi ne lemtingas sutapimas yra tai, kad perspektyviausiu Jūsų rinkoje, anot Naomi Klein, tapo ne technologijų, žemės ūkio,  bet „katastrofų“ sektorius, kuris savo kapitalizacija jau aplenkė daugelį kitų ir net šimtų šalių biudžetus, sudėtus kartu: čia ir „Blackwater“ samdinių armija Irake, ir „Žaliosios zonos“ statybos Bagdade, ir aibė specializuotų statybos ir rekonstrukcijos bendrovių, kurios su džiaugsmu imasi darbų Naujajame Orleane, Irake ar uraganų nusiaubtose zonose- visur, kur ką tik įvyko katastrofos; čia ir Lockheed- Martin, Boeing, kurios turėjo ne mažesnę įtaką JAV ekonomikai po 2001-jų, nei nekilnojamojo turto bumas. Čia ir bankai bei ribotos rizikos fondai, kurie savo galia jau seniai pranoko Federalinį rezervą.

Čia, anot „Marketwatch“ apžvalgininko Paul Farrell, ir didžiosios energijos bei naftos kompanijos- kadangi jos iš esmės ne tik pačios inicijuoja daug krizių, bet iš jų ir pasipelno. Čia ir brokeriai, prekiaujantys žaliavomis, auksu ir begale kitų išvestinių produktų. Šie prekeiviai tik ir laukia naujų sukrėtimų, kad galėtų vėl ir vėl pasipelnyti: judėjimas žemyn jiems ne mažiau pelningas, nei judėjimas aukštyn. Kiekviena nauja stambi katastrofa šiam sektoriui- kaip naujas IPO, tik daug geriau prognozuojamas. Šiai kompanijai taika ir stabilumas lemia prarastas pajamas, tuo tarpu net gamtos krizės, tokios kaip potvyniai, žemės drebėjimai ir uraganai yra puiki proga privatizuoti objektus ar tiesiog gauti statybos kontraktus. Tau ne naujiena, kad ši kompanija, beje, turi ir didžiulę įtaką JAV vyriausybei, ir labai stiprius lobistus- tai tiesiog iki šiol egzistuojantis, ir netgi klestintis karinis-industrinis kompleksas. Tad, Joe, daug įtakingų žmonių net nenori, kad tu ramiai gyventum. Antra vertus ir jie, ir  antra tiek žmonių visur - Amerikoje, Kinijoje, Pakistane, Europoje ir, žinoma, Žirmūnuose- nori, kad Tu vartotum dar daugiau, negu iki šiol.

Bet ar sugebėsi, Joe?

Uodai, gripas ir krizės

Ir uodai, ir gripas, turi tokią pačią prasmę, kaip ir ekonomikos krizės. Apsivalo ekosistema, išsivalo organizmas, išsivalo ekonomika. Kas būtų, jei ekonomika tik augtų- nesustabdomai , sparčiai, ir beatodairiškai? Daug finansų maklerių galvotų, kad jie genijai, bankai atvertų kredito linijas sraigtasparniams įsigyti, vartojimas pasiektų nebesuvaldomą mąstą- pritruktų absoliučiai visko, nekilnojamasis turtas taptų niekam nebeįkandamas (nes žemės vis tiek yra ribotai) ir mes garantuotai prikrėstume aibes šunybių bei pridarytume tiek klaidų, kad nebesugebėtume jų atitaisyti.

Tad tam, kad nebūtume tokie arogantiški, ir kad suspėtume dar ir pagyventi, o ne tik sukti pinigus, ir yra krizės, Joe. Per jas paaiškėja, kas yra kas. Daugelis biržos ir nekilnojamojo turto guru nusvyla nagus ir grįžta toliau dirbti taksistais. Normalizuojasi valiutų kursai. Išteklių kainos. Esame priversti optimizuoti savo veiklą, tapti efektyvesniais, labiau taupyti. Nebėra pinigų visiems karams ir intervencijoms. Kaip kitaip Jus priversti mokėti už benziną daugiau, Joe?

Ir žinai, Joe, žmonės per karus ir krizes dažnai yra laimingesni, nei tada, kai svaigsta nuo dopamino įsigiję dar vieną niekam nereikalingą brangų daiktą, Joe.

Nes, ei, žinai kaip vaikai pliaže? Maniškiai atvažiavo prie iki šiol neregėtos jūros, gi žiū- pilna gražių kriauklyčių. Tiesiog eik ir semk. Puolė rinkti, dėti į krepšelį- nieko sau, sako vyriausias, tai bent gražių kriauklių prisirinksime! Bet praėjo diena, kita. Radome dar gražesnes pakrantes- vien kriauklės. Didelės, įvairios- visas paplūdimys. Ir ką? Vaikai daugiau jų neberinko. Kam? Norėsi, pasiimsi. Kam grūsti jas į maišą, tempti namo? Tos kriauklytės čia daug gražiau guli.

Taip su viskuo, Joe ,ar ne?

Pažiūrėk, pasaulis toks turtingas, jame, Joe, yra visko, ko tik Tau gali prireikti. Palik kriauklytes pliaže, gerai? Nes...

Svarbiausių dalykų nenusipirksi

Kiek mokėtum už savo sveikatą, kad ją išsaugotum? Kiek mokėtum už galimybę būti su artimu žmogumi? Turėti draugų? Turėti vaikų?
Kiek mokėtum už tai, kad galėtum kvėpuoti? Kiek mokėtum už galimybę regėti? Kiek mokėtum už tai, kad galėtum judėti?

Kiek sumokėtum už tai, kad galėtum galvoti?

See? Jokių išpardavimų nebuvo, o Tu tiek daug jau turi. Fantastiškas „bonus“.

Visa kita, bent jau iš šalies, atrodo labai brangu.

P.S. Ir... esi laukiamas Žirmūnuose, Joe. Surengsime Tau puikią pažintinę programą- „Life is good, life is wonderful“. Tetulė, kurią minėjau, netgi mielai priims Tave į savo namus. Sakė, ji tokius bulvinius blynus kepa...Pirštus laižysi. Tai pas mus, Lietuvoje, yra OK.

Komentarai:

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com