 |
„Šioje sprogstančioje medijos technologijų eroje nėra tiesos, išskyrus tą tiesą, kurią susikuri sau pats“- Richard Edelman, didžiausios pasaulio privačios viešųjų ryšių bendrovės, „Edelman PR“, vadovas
|
|
Sturgeon’o dėsnis |
Pradėkime nuo MP3, dalyko, kuris puikiai simbolizuoja mūsų erą. Dar prieš gerą dešimtmetį sutrumpinimą „MP“ būtų galėję suprasti tik tie, kurie buvo tekę susidurti su karo policija, (Military Police), o Piesarsko 2001 m. „Dabartinis anglų kalbos žodynas“, (ambicingas pavadinimas, ne?) jį verčia kaip „Parlamento narį“ (Member of Parliament“). MP3, žinoma, nėra nei 3 seimūnai, nei 3 kariniai policininkai, tai garso kodavimo formatas, standartizuotas dar 1991 metais ir šiandien tapęs de facto pagrindiniu skaitmeninės muzikos formatu.
Idėja paprasta- kam versti į skaitmeną tuos garsus, kurių žmonės dažniausiai negirdi? Jei apsiribosime tik tam tikra dažnių juosta, net ir įspūdingiausią simfoniją bus galima „suspausti“ iki visai nedidelės skaitmeninės bylos. Bingo! Kartais net 90 procentų įrašyto garso bus tiesiog...neįrašyta tam, kad mėgautumės „suspausta“ Briteny Spears, ar net, jei tik nervai laiko, „suspaustu“ Beethovenu. Juolab, kad peržengę 20, dauguma mūsų bet kuriuo atveju nebegirdi aukštesnių, kaip 15 kHz garsų- ne veltui egzistuoja specialios „paauglių“ telefono melodijos, skambančios būtent aukštais dažniais, kurių tėvai net negali girdėti.
Tai galioja ir skaitmeniniams vaizdo formatams- atmetami bei suspaudžiami nebūtiniausi vaizdai, tad kokybiškiausiai atkuriami tik statiški, ir mažai kintantys kadrai, o bet kokį judesį ekrane veja „iškandžiotų“ bitų šleifas.
Muzikos ir vaizdo Macsimizacija- sakytų tie, kurie sukūrė terminą „MacJobs“- akivaizdžią aliuziją į standartizuotus ir „greitus“ dalykus. Peilis melomanams ir kinomanams, nuosprendis „High-End“ garso ir vaizdo įrangai. Kam reikia kokybiškų, visaverčius dažnius atkuriančių garsiakalbių, stiprintuvų ar didelės raiškos vaizduoklių, jei klausysimės veik telefono kokybės garso?
Antra vertus, tai nuostabūs atradimai, pagaliau leidę masėms bet kur ir bet kada mėgautis- kad ir suspausta forma- tuo, kas dar prieš šimtmetį buvo prieinama tik patiems turtingiausiems. Šiandien bet kas gali sau leisti turėti MP3 grotuvą- juk net telefonai, negrojantys MP3, jau yra praeitis. Maža to, kiekvienas mūsų gali bet kada internete ar P2P tinkluose – kuriuos aktyviai reklamuoja ir stambiausi Lietuvos interneto tiekėjai- nemokamai atsisiųsti „bet ką“. Dar daugiau, mums lengva savo kompaktinių diskų ar net vinilo plokštelių kolekciją paversti MP3 bylomis, įrašyti savo dainas, žodžius, pokalbius, filmuoti ir fotografuoti ir dalintis tuo ne tik su artimiausias draugais. Su visa žmonija.
Kūrėjai esame mes, tu ir aš, o ne tik saujelė raštingų, apdovanotų ar kitaip priveligijuotų išrinktųjų, kaip buvo iki šiol. O tai reiškia ir tai, kad mus pagaliau užliejo tikra, virtuali ir ne, žodžių, vaizdų, garsų, reiškinių ir net daiktų jūra, kurioje atskiedžiama viskas. Tame tarpe ir Tiesa ar tiesos- kiek jų bebūtų.
Daug
Sunkiausia gyvenime yra pasirinkti – Georges Moore
Net ir vienas didžiausių Jungtinės Karalystės knygynų, Waterstones, turėjo šaunią tradiciją- ant lentynų vis išvysdavai „darbuotojų rekomendacijas“- tiesiog ant „Post It“ lapelio surašytus atsiliepimus, kodėl verta pirkti vieną ar kitą knygą, tarsi sename gerame retų knygų knygyne. Net ir didžiausiame Londono „Waterstones“ lentynų plotas ribotas, tad knygos turėdavo kautis dėl būvio: mažiau skaitomas išstumdavo populiaresnės. Natūrali atranka, kuri tik į gerą- jei kalbame apie redaktorių, autorių ir leidyklų pastangas karaliauti knygynų lentynose leidinių kokybe.
Visa tai šiandien keičiasi. Knygų prekybos gigantai, tokie kaip amazon.com, parduoda praktiškai kiekvieną įmanomą knygą, ir plačiausia prasme tiek visiškas niekalas, tiek itin vertinga, daug pastangų reikalavusi knyga turi savo vietą „virtualioje“ lentynoje, dėl kurios nereikia kovoti.
Išleisti savo knygą šiandien gali bet kas, net mažai raštingas Paris Hilton santechnikas gali tapti bestselerio autoriumi, jei tik nepatingės kokios leidyklos agentui papasakoti-ar sukurti, ką rado žvaigždės unitaze vieną rugsėjo vakarą. Bowker, turbūt garsiausia bibliografinės informacijos agentūra JAV praneša, kad vien 2003 metais JAV išleista daugiau nei 175.000 naujų knygų- beveik po 500 į dieną! Tačiau parduodamos knygos tėra gigantiškos žodžių lavinos viršūnė- Google jau ne pirmus metus indeksuoja ir verčia į skaitmeną kiekvieną kada nors išleistą knygą, kurios nebesaugo autorinės teisės, ir leidžia pavartyti saugomas, bet ir tai tėra lašas jūroje, palyginus su rašliava, kuri papildo virtualybę kiekvieną sekundę: kol perskaitei šį sakinį, Technorati suindeksavo dar 3 naujus interneto dienoraščius, o jei skaitai lėtai- tai ir 10. Interneto dienoraščių skaičius nuosekliai dvigubėja kas 6 mėnesiai, per valandą juose atsiranda apie 50.000 naujų įrašų, ir neužtektų kelių gyvenimų, kad galėtum bent peržvelgti visus beveik 40 milijonų dienoraščių, kurių skaičius- tikrai taip ir toliau- padvigubės jau po naujųjų. O kur dar youtube, myspace, one.lt, flickr.com ir gerokai egzotiškesnės svetainės (pavyzdžiui, hollabacknyc.com), kuriose web 2.0 galimybių įkvėpti vartotojai kemša savo ir juos užknisančių žmonių nuotraukas, skundus, atsiliepimus, komentarus, filmukus, garso įrašus, apkalbas ir net intymiausių savo gyvenimo momentų įrašus- štai yuvutu.com populiariausias filmukas, greitai sulaukęs virš milijono žiūrovų, pristato merginą, besismaginančią ant automobilio pavarų perjungimo svirties. Kas filmuoja? Jos partneris. Kas žiūri? Kas netingi. Galbūt net tavo paaugliai vaikai, kol skaitai šį tekstą. Jei tik šiuo metu jie nedailina savo pristatymo one.lt, myspace.com ar draugas.lt- svetainėse, kuriose gali pagaliau tapti „kažkuo“ ir būti įvertintas „draugų“, kurių niekad „gyvai“ ir nematei. Net suaugusieji kaip pamišę vieni kitiems siuntinėja linkedin.com kvietimus, nes sukūręs bent 500 pažinčių tinklą šioje svetainėje irgi tampi „reikšmingu“ net profesine prasme. Šiandien dažnai svarbiau, kas tu internete, nei kas tu „ant žemės“- juk dažnas ir Google ieškome informacijos apie žmogų, su kuriuo rengiamės susitikti.
Tad internetas leido mums transliuoti naujienas apie save ir pagaliau tapti ne tik turinio vartotojais, bet ir jo kūrėjais, rašo Andrew Keen savo šiemet išleistoje „The Cult Of Amateur: How Today‘s Internet Is Killing Our Culture And Assaulting Our Economy“. Web 2.0- girdėjome, rašėme, skaitėme. Tačiau Keen pabrėžia kitką: save transliuojame „su begėdiška mitinių Narcizų savimyla. Dabar, kai tradicinė media yra keičiama asmeniška, internetas tampa mūsų pačių veidrodžiu. Vietoje to, kad jį naudotume ieškodami naujienų, informacijos ir kultūros, mes jį naudojame kad TAPTUME naujienomis, informacija ir kultūra“.
Daug yra 90 %
Teodoro Sturgeono dėsnis, ne mažiau garsus nei Merfio dėsniai, teigia, „kad 90 procentų visko yra mėšlas“, tad dabar to gero turime daug daugiau. Praleiskite dieną one.lt, kad susipažintumėte su jos gyventojais- tai viena iš populiariausių Lietuvos interneto svetainių- antra (!) po delfi.lt. Čia, nusiuntę mokamą žinutę, galime rasti daug draugų, paieškas rūšiuodami pagal 19 skirtingų standartinių nuotaikų, a la „ne visi namie“ arba „susimąstęs“,o tada galima pradėti draugauti: prašyti, kad naujieji draugai balsuotų už tavo nuotraukas, jas komentuotų ir reitinguotų. Man kažkaip nejauku būdavo stebėti vieną paauglę mergaitę, kuri, užsukusi pas mus į svečius, kas pusvalandį bėgiodavo pasitikrinti one.lt, ar neatsirado naujų jos nuotraukos vertinimų- visą ilgą sekmadienį. Ji dar labiau nerimaudavo, kai jie atsirasdavo, ir vos sulaikydavo ašaras, jei jie nebūdavo teigiami.
Pažiūrėjus į tai neutraliu ufonauto žvilgsniu, akivaizdu viena- dauguma one.lt, draugas.lt ar myspace.com narių desperatiškai nori būti „socialiai pripažinti“ ir „svarbūs“ virtualioje bendruomenėje- ir yra pasiruošę padaryti praktiškai bet ką, kad tai pasiekti. Tada net ir anoniminis komentaras „pupyte, tu mane veži“ ar „pupyte, tu pavarai“ glosto širdį. Mūsų instinktyvus socialinio pripažinimo siekimas – kuris, beje, buvo labai svarbus, kai dar sekiojome paskui mamutus (juk, jei pirmųjų žmogėnų banda tave atstums, dievaži liksi ledo) šiandien, ironiškai, veikia kaip su steroidais- dar niekad tiek žmonių nesijautė TAIP NESAUGIAI.
Tad ką gali padaryti, kad būtum populiarus ir jaustumeis socialiai vertingu? Videogaga.lt šiandien, kai rašau šį tekstą, patys populiariausi trys filmukai yra:
Nr 1: kaip atlikti pigų triuką su gumytėm
Nr2: „tusovkės‘ vaizdai iš Siemens arenos
Nr3: nuotraukų demonstracija su rusiškom dainom „praščai, moja liubov“
Bet tai Lietuva, čia lietūs lija. Pasauliniame Youtube, šiandien:
Nr. 1 Mėgėjiškas muzikinis klipas apie katinėlio paieškas (daugiau nei pusė milijono peržiūrų, t.y. daugiau nei 30.000 valandų prasmingai praleisto laiko pasauliniu mastu);
Nr. 2 Kung Fu Bandito- trumpas a la mario kompiuterinio žaidimo pergrojimas;
Nr. 3 „What The Buck Geriausias YouTube gėjus“- neįstengiau peržiūrėti iki galo, bet 37 tūkstančiai kantresnių už mane tai padarė, palikę dar 1117 komentarų. Apie ką? Negalėčiau paaiškinti.
Visi šie, ir milijonai kito „90 procentų visko“ eksportuojami ir į tradicinę media, kuri tiesiog negali atsilikti nuo Web 2.0 revoliucijos. Kas prieš kokius 10 metų galėjo lažintis, kad ir mūsų padangėje išvysime kažką panašaus į „Kitas“ ? Koks nors sąžiningesnis net sovietinių laikų TV redaktorius turėtų nusišauti, išvydęs tokį vulgarų šou, kuriame mūsų vaikai mokomi „patikti iš karto“, o jei ne – tiesiog būriu „pasiųsti“ juos „pasiuntusį (-ią)“. Bet ar išdrįstumėte lažintis, kad po 10 metų mūsų televizijos- jei tik jos dar egzistuos šalia Joost.com- nustos rodyti nesibaigiančius vokalinės- instrumentinės estrados koncertus, ir nerodys yuvutu.com siužetų iš mūsų miegamųjų, automobilių, ar dėl egzotikos, pavyzdžiui, lėktuvų tualetų?
Beje, jau dabar galime išrasti save iš naujo ir daryti tai, ką ne visada galime realiame gyvenime, savo antrajame gyvenime. Ką rimti žmonės veikia garsiajame „Second Life“?, kurį Philip Rosedale, jo įkūrėjas, vadina „interneto ateitimi“? Vaikšto, skraido, kuria, lankosi muziejuose, bendrauja su kitais, prekiauja...ir, aišku, mylisi. (Rašyčiau – „užsiima virtualiu seksu“, nes mūsų lietuviškas „mylisi“ šiuo atveju nei į tvorą, nei į mietą). Ir dar kaip- gali išbandyti seksą kaip gyvūnai, ufonautai ar net belyčiai veikėjai (genitalijas savo „avatarui“ bet kuriuo atveju reikia įsigyti papildomai, už Lindeno dolerius). Ar reikia būti ufonautu, kad suprastum , jog net nosies krapštymas yra gerokai prasmingesnis užsiėmimas, nei naujai išbandyta ufonautiška poza kur nors „Second Life“ bardelyje?
Bet iššūkis labiau pragmatiškas, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man vis sunkiau rasti būdų paskatinti savo vyriausiąjį – jam 12- skaityti kad ir „Dėdės Tomo trobelę“: „Perskaičiau penkis puslapius, tėti, žiauriai nuobodu“. Kurgi ne- už „Dėdę Tomą“ balsų virtualybėje negausi. Nors eik ir virtualiai prisigerk kurioje nors „Second Life“ lindynėje.
Daug daiktų
„Reklama priverčia mus vaikytis automobilius ir drabužius, dirbti darbus, kurių nekenčiame ir pirkti šūdus, kurių mums nereikia“ -Chuck Palahniuk, „Kovos klubas“
Atsimenate, kaip ekonomistai anksčiau matuodavo perkamąją galią? Kiek valandų turi dirbti darbininkas, kad užsidirbtų kostiumui. Ar televizoriui.
Šiandien darbininkas dirba Kinijoje, ir nedaug kam rūpi, kada jis nusipirks televizorių. Gi dauguma mūsų gali įsigyti televizorių- bent jau patį pigiausią daiktą, dar vadinamą televizoriumi- už dienos, jei ne valandos uždarbį. Daiktai, kurie kažkada, ypač sovietiniais laikais, atrodė tokie vertingi, šiandien tapo „generika“, kurią galime leisti sau išmesti net kelis kartus per metus. Paradoksalu, kad nepaisant to, jog dauguma „plataus vartojimo prekių“ (ot geras terminas, ne?) tik atpigo, šiais laikaisyra dar brangiau būti turtingu. Bent jau daiktais, ypač JAV, kur kiekviena šeima turėjo bent kelis automobilius jau 50-aisiais praeito šimtmečio metais. Šiandien JAV yra gerokai daugiau automobilių, nei vairuotojų. Be to, čia jau daugiau nei 9 milijonai milijonierių, ir, kaip šmaikščiai pastebėjo Robert Frank savo knygoje apie gausią turčių kastą JAV, „Richistan“, valstijose nieko nebenustebinsi nusipirkęs 5000 JAV dolerių kainuojančią kepsninę. Rimti žmonės perka dvigubai brangesnes, išties kokybiškas kepsnines. Tad dabar, pasižiūrėję į savo „Senukuose“ pirktą net 1500 litų kainavusią „geriausią“ (brangesnių ten nemačiau) kepsninę, turėtumėte jaustis nekaip. Amerikoje prie tokios net gėda būtų rimtus žmones pakviesti. Juo labiau, kad jūs griečiausiai net neturite šios kepsninės. Ar 100 pėdų jachtos.
Bet. Galbūt turite butą Vilniaus pakraštyje, kuris kainuoja dar brangiau, nei JAV? Va taip va jiems, amerikonams. Pas mus net Žirmūnuose butai brangesni, nei kokiam Bostone, va.
Tik ne daiktai. Kurių turime vis daugiau. Ir jie vis mažiau vertingi. Kažkada mobilusis telefonas buvo tikra prabanga. Šiandien? Žinote, kas yra viena iš sparčiausiai augančių „žemų“ technologijų rinkų JAV, o dabar ir Europoje? Sandėliukų nuoma. Savo apyvarta įmonės, nuomuojančios sandėliukus amerikiečių šlamštui sudėti, jau seniai aplenkė Hollywood‘ą, ir visoje JAV nuomoja daugiau nei 160 miljardų kv. metrų plotų seniems dviračiams, burlentėms, žaislams ar nereikalingoms knygoms sudėti. Neįtikėtina, nes tai vyksta šalyje, kurioje šeimos gyvena bene didžiausio ploto namuose pasaulyje!
Antra vertus, net labai tikėtina, nes būtent šioje šalyje išlaidos reklamai, skaičiuojant vienam gyventojui, didžiausios.
Moralas? Kaip amerikietiškoje patarlėje: “Tu negalėsi viso to su savim pasiimti…bet gali rasti vietą, kur tai sukišti”. Turėti daiktus- nesvarbu, kad dauguma mums “reikalingų” dalykų bene dvigubai atpigo per paskutinį šimtmetį- yra malonu. Nemaloniausia – kraustytis, bet tam šiandien protingi žmonės samdo perkraustymo bendroves. Ar rengia “open house” blusų turgus- tiesiai iš savo garažų.
Greitai tai masiškai darysime ir mes. Namai juk ne guminiai.
Daug naujienų
„Jei vieną rytą pereičiau virš vandens per Potomako upę, popietinės laikraščių antraštės būtų „Prezidentas nemoka plaukti“ -Lyndon B. Johnson, JAV prezidentas
„Jei pamatėte skęstantį žmogų...ar pulsite jį gelbėti, ar fotografuosite įvykį? Kokią juostą naudosite?“-amerikiečių žurnalistų folkloras
Chirurgai nealpsta, pamatę kraują. Morgo darbuotojai gali valgyti sumuštinius neatsitraukdami nuo darbo. Prostitutės per pertraukas mielai skaito žurnalus arba geria kavą.
Mes irgi galime ramiai žiūrėti įvairiausias naujienas, kurių kiekis išaugo eksponentiškai. Net jei atsitiktų neįtikėtina, ir pasaulyje nieko naujo per dieną neįvyktų, toks faktas tikrai sulauktų specialios specialistų komentarų laidos. Bet kadangi naujienų tarnybos yra vienos iš brangiausių televizijose, jos visada ras naujienų. O norėdamos mus atitraukti nuo youtube ir milijonų dienoraščių ar „Second life“, naujienų tarnybos pasistengs būti pirmos pranešti apie avarijas, skandalus ir krizes. Vienintelė problema- tai mažai ką jaudina. Tiražus daro ir žiūrovus renka tik išties šokiruojančios naujienos, tačiau kuo jų daugiau, tuo mažiau jos šokiruoja.
Tad turime tai, ką turime. Didžioji tautos dalis net nemirktelės, sužinojusi, kad ligoninėms tragiškai trūksta kraujo. Mus dar mažiau jaudina badas, keturiasdešimt susprogdintų Irake (tik tiek? Praeitą savaitę buvo 180) ar žemės drebėjimai kažkur toli. Nes tai vyksta kasdien, ir vyks rytoj.
Daugelis mūsų jau ir nebebijo kraujo, galėtų atsipūtę stebėti kad ir tūkstantį lavonų vienoje vietoje ir ramiai skaityti laikraščius ar gerti kavą po sunkaus fizinio darbo. Mūsų jautrumo lygis jau žemas.
Daug maisto
„Jei organiškai užauginti produktai yra natūralūs, ar neturėtume jų vadinti tiesiog „produktais“, ir leisti pesticidų prikimštam šlamštui nešti būdvardžio naštą?“- Ymber Delecto
Jei tik turėsite progą, pažiūrėkite „Mūsų kasdieninę duoną“(Our Daily Bread), fantastišką , ne vieną prestižinį apdovanojimą pelniusį vokiečių dokumentininko Nikolaus Geyrhalter filmą apie tai, kuo pavirto maisto gamyba šių dienų Europoje. Kritikai Geyrhalterį lygina su Hitchoku, nes nemažai šio dokumentinio filmo scenų tyliai, bet užtikrintai kelia šoką: vien ko verta scena iš paukštyno, kurioje rūšiuotoja iš tūkstančių konvejeriu riedančių viščiukų vis atrenka kelis, keliaujančius tiesiai į šiūkšlių dėžę. Arba kita, kai sėklinami itin raumeningi- gali pagalvoti, kad esi kultūristų šou- galvijai. Minutė po minutės žiūrovui – be jokių komentarų- leidžiama pasidaryti išvadas pačiam: maisto pramonė tapo gigantiška, Über alles, super efektyvia mašina, sugebančia gaminti maistą (skersti gyvulius, auginti javus ir t.t.) tokiais mastais, ir taip kraują-stingdančiai- efektyviai, kaip niekada iki šiol.
Tad klausimas, ar kiekybė neatskiedžia kokybės, yra visiškai natūralus. Vienų tyrėjų duomenimis (pvz., Alex Jack), bent jau JAV, intensyviai augintos daržovės ir vaisiai yra kai kuriais atvejais praradę net 50 procentų mineralų ir vitaminų, palyginus su tais, kurie į mūsų stalą patekdavo, tarkim, 1975-aisias: jo tirtuose brokoliuose- net 50 proc. mažiau kalcio, kalafioruose- net 40 proc. mažiau vitamino C. Ir taip toliau. Panašūs tyrimai Kanadoje ir Jungtinėje Karalystėje teigia, kad šiandien, norėdami gauti iš apelsinų tiek vitamino A, kiek jo gautų iš vieno apelsino mūsų seneliai, turėtume suvalgyti 8.
Tik kad mūsų seneliai apelsinų nevalgė. Jie mėgo bulves, o šios, bent jau Kanadoje, per pusę amžiaus prarado visą 100 procentų vitamino A, ir 57 proc. vitamino C.
Tačiau ar ne naivu tikėtis mineralų iš žemės, kurioje masiškai, metodiškai, metai po metų siekiama padidinti auginamų kultūrų produktyvumą? Juolab, kad daug vaisių ir daržovių specialiai išvedami tokie, kad atrodytų gražiai parduotuvėse, maža to, jie dažnai čia ir nokinami, yra atsparesni ligoms ir ilgiau išsilaiko. Sodyboje liepos pabaigoje palikau lietuvišką baltos „guminės“ duonos kepalą. Atvažiuoju rugsėjo pradžioje- kaip nauja. Dievaži, kosminis maistas. Jau išvesti pomidorai, kurie nesutyžta net renkami technika 8 km/h greičiu! Bet tai tikrai nereiškia, kad jie maistingesni. Ar net sveiki. Garsioji „Lenape“ bulvių veislė, kuri buvo išvesta tam, kad idealiai tiktų čipsų gamybai ir mechaniniam surinkimui, galų gale buvo tyliai FDA uždrausta, nes tapo elementariai nuodinga.
„You are what you eat“, ar ne? Nepamiršote, kad ir Europos sąjungoje priygtinai rekomenduojama suvalgyti bent penkias porcijas vaisių ir daržovių per dieną. Nesuvalgom.
Mes tiesiog atskiesti.
Ir mūsų daug. Be to, jau niekada nebūsime vieni
„Naminių gyvūnėlių maistui Europoje ir JAV per metus išleidžiama 17 milijardų dolerių; tam, kad paskiepyti kiekvieną pasaulio vaiką, suteikti pakankamai geriamo vandens kiekvienam pasaulio žmogui ir pasiekti visuotinį visų pasaulio žmonių raštingumą, užtektų 16,3 milijardo dolerių“- WorldWatch report
Vargšai kiniečiai. Neseniai vienas BBC World Service reportažas buvo įrašytas kiniečių šeimoje, kurioje- po sėkmingai įgyvendintos „vieno vaiko politikos“ du tėvai, keturi seneliai, ir gal net aštuoni proseneliai tupinėja aplink vienintelį dviejų metukų beiboką. O ką daryti? Jis turės pasirūpinti savo protėviais, kurie, kaip tyčia, nė nesiruošia numirti. Jei nepasirūpins, jiems teks keliauti į globos namus, kurie dygsta visoje Kinijoje kaip grybai po lietaus. Beje, dažniausiai jie atsiranda buvusiuose vaikų darželiuos ir pradinėse mokyklose- vaikų vistiek nėra.
Antra vertus, jau cituota WorlWatch ataskaita teigia, kad jei Kinija kartu su Indija vartotų tiek, kiek vartoja JAV, joms neužtektų ir dviejų planetų išteklių. Bet mūsų senutė planeta, atrodo, susitvarkys. Rusijoje jau dabar mažiau žmonių, nei Bangladeše.
Tačiau tai, kad mūsų jau dabar tiek daug, yra tikras iššūkis bankams, ir valstybinėms institucijoms, kurios, norėdamos būti efektyvesnės, stengiasi mus standartizuoti, segmentuoti ir suskaičiuoti. Lietuvoje, skambindamas į populiarų banką, užtruksi ilgiausiai pusvalandį, maigydamas autoatsakovo nurodytus mygtukus, bet galų gale sulauksi kažko gyvo. Tačiau štai Londone, skambindamas į didesnį banką, gali ir nesulaukti. Nieko. Ypač jei esi „mažiau svarbių“ klientų segmente- išsiduosi, vien įvedęs savo sąskaitos numerį. Ir jei nežinai specialių kodų, kuriuos verta surinkti telefone, kad pagaliau išgirstum žmogų, o ne mašiną. Štai jei būdamas JAV paskambinsi į „American Airlines“- ką dažnai keliaujantiems tenka nuolat daryti, ypač kai vėluoja skrydžiai, verta mygti nulį, ignoruojant visas žinutes, kad galų gale pasiektum ką nors kvėpuojantį. Pagaliau JAV netgi sukurta speciali svetainė, padedanti „pagauti“ žmones, ir įveikti bejausmes mašinas- beje, ji taip ir pavadinta: „gethuman.com“.
Bet dar geriau mus skaičiuoja, seka ir standartizuoja mūsų pačių užauginti Google, Yahoo ir net paprasčiausi one.lt, ar mobiliųjų telefonų operatoriai. Kiekviena mūsų užklausa saugoma. Kiekvienas mūsų savo kompiuteryje turime daugybę slapukų, kurie leidžia mus lengvai identifikuoti. Jei turite gmail ar yahoo paštą, galite būti tikri, kad kiekvienas laiškas, atkeliavęs/ iškeliavęs iš jūsų pašto dėžutės, yra analizuojamas- kad galų gale būtent jums būtų pasiūlyta tinkamiausia reklama. Viskas neblogai tol, kol šie duomenys saugūs- išskyrus tai, kad ilgainiui nebegalėsite atsispirti pasiūlymams, kurie yra būtent jums- kad ir Amazon.com, kur kiekvieną jūsų pirkinį, peržiūrėtą puslapį ar parašytą komentarą išmani sistema atsimins visada.
Dabar pagalvokime apie „išmaniuosius namus“, „išmaniuosius automobilius“ ir „išmaniuosius telefonus“, kurie lydi mus visur. Tada prisiminkime, kad jie jau įsijungę į tinklą. Tad anksčiau ar vėliau ateis diena, kai, anot vieno iš Google įkūrėjų, Larry Page, „tobuliausia paieškos sistema supras viską pasaulyje. Ji supras viską, ko jūs paklausėte, ir akimirksniu suteiks jums tiksliai tą teisingą atsakymą, kurio ieškojote“.
Kad ir ... kur mano raudonosios kojinės?
Tai šaunu. Tik tiek, kad teks įprasti gyventi su viską matančia , amžina ir nieko nepamirštančia bei visur esančia Google. Kuri, beje, jau turi ir savo bažnyčią- thechurchofgoogle.org.
Likę 10 procentų
Apie juos dažnai pamirštama, ir šis rašinėlis nėra „į vienus vartus“. Garsus amerikiečių fantastas, Teodoras Sturgeonas, pasakęs, kad „90 procentų visko yra mėšlas“, kiek patylėjęs pridūrė: „bet...dėl likusių dešimties procentų verta mirti“.
Yra knygų, kurios gali pakeisti gyvenimus. Yra interneto dienoraščių, kurių ekspertizei, autoritetingumui ir greičiui vargu ar beprilygs garsių laikraščių puslapiai. Yra televizijos laidų, kurios tiesiogine prasme gelbsti gyvenimus. Yra daiktų, be kurių sunku įsivaizduoti savo gyvenimą. Net ir “Second Life“ ilgainiui gali tapti platforma, kuri iš esmės pakeis internetą- įsivaizduokite save virtualiame Paryžiuje, kuris tiksliai atkartoja tikrąjį, ir čia galite tiesiog kalbėtis su jus dominančiais žmonėmis, o ne maigyti klavišus. Tai svaiginanti perspektyva.
Kaip ir tai, kad užtenka suvokti, ko tikrai nori. Tada tiesiog neliks laiko tiems Sturgeon‘o 90-čiai procentų. Juk „Tu negalėsi rinktis, kaip mirti. Ar kada. Tu tegali pasirinkti, kaip nori gyventi. Dabar“- sakė Joan Baez.
Ji, beje, dainavo ir su Bob‘u Dilan‘u.
Tik ar tai tikrai svarbu?
 
Komentarai:
(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com
|