(Pirmoji dalis)

 „Sugebėjimas atminti, kad mirsi, yra geriausias būdas iš visų, kuriuos žinau, ištrūkti iš mąstymo spąstų, sakančių, kad gali kažką prarasti“- Steve Jobs, Apple įkūrėjas ir vadovas.

Mokydamas pardavėjus,  kartais surengdavau tokį eksperimentą. Paprašydavau jų išeiti į gatvę, užkalbinti pirmą sutiktą žmogų, ir pasiūlyti jam dovanų- kad ir naujos statybos vieno kambario butą- žodžiu, akivaizdžiai neįtikėtiną dovaną. Pardavėjai, užkalbinę praeivį, dievagodavosi, kad čia jokios apgaulės, kad buto jiems paprasčiausiai nereikia, kad tiesiog nusprendė jį padovanoti pirmam sutiktam žmogui ir...100 procentų atvejų sutiktieji tiesiog nerdavo į šalį.

Galbūt ir todėl, kad nuo vaikystės esame išmokyti neimti „nemokamų‘ saldainių iš gerų dėdžių ir apskritai – „jei kažkas skamba per daug gerai, kad tai būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra“.

Kai vienam verslininkui papasakojau apie tai, kad savo noru išeinu iš paties įkurto ir „užauginto“, pelningo ir sėkmingo verslo, kad atsisakiau karjeros ir aukštų pareigų didžiulėje, globalioje organizacijoje ir apie tai, kad šiandien jau yra daug žmonių, kurie nusprendžia iššokti iš „nuo 9 iki 5“ vergystės, laimėdami- visom prasmėm, jis tepasakė- „netikiu, kad tai įmanoma“, ir pažiūrėjo man į akis tokiu geru geru užjaučiančiu žvilgsniu. Na, kaip į Šreką: argi gali į jį žiūrėti rimtai?

Nes pasiūlymas skamba tiesiog per daug gerai. Ar šiandien- ir Lietuvoje- įmanoma dirbti tada, kada nori, tiek mažai, kiek nori, ir tik tai, ką nori ir... nesukti galvos dėl aprūpintos senatvės?

Žinoma.

Vienintelis dalykas, kuris daugumai žmonių neleidžia to padaryti, yra atkaklus tikėjimas, kad tai neįmanoma- tiesiog, „nemokamų pusryčių nebūna“. Juolab, kad „jei nedirbsi, mielas vaike, tau ir duonos duot nereikia“. Be to,  „darbas žmogų puošia“. Juk būti darboholiku yra, iš esmės, pagirtinas bruožas, bent jau daugeliui CV tai privalumas. Be to, kas dirbs, jei visi taps „naujaisias turčiais“, a la Timothy Ferris?

Bet. Čia kaip šachmatuose. Jei prieš Jus lenta su nebaigta partija, ar verta  būtent dabar prisiminti ir analizuoti, kas, kada ir kokius ėjimus šioje partijoje yra padaręs? Ne- svarbiausia, kaip Jūs eisite dabar.

Būtent. Ir Jūs pažįstate daugybę žmonių, kurie, vietoj to, kad žaistų partiją toliau, vertina, analizuoja, nerimauja ir apgailestauja dėl savo- ar priešininko- ankstesnių ėjimų. Ir pralaimi. Ar pasiduoda. Ar tiesiog atidėlioja savo ėjimą.

Bet partija, bet kuriuo atveju, tik prasideda. Egzistuoja šaunios ir puolimo, ir gynybos strategijos, leidžiančios  pagaliau sužaisti kitaip. Žaisti savo malonumui, taip, kaip Jūs norite, ir laimėti tiek, kiek verta laimėti, nes jei pagalvosime dar geriau, tai, kad apskritai galite žaisti, ir yra didžiausias laimėjimas iš visų galimų. Nes jei dirbame tik dėl pinigų, pirmiausia vertėtų savęs paklausti- o kas tai yra? „Pinigai yra kaip metalinis žiedas, įvertas mums į nosį. Jis tempia mus, kada tik nori. Mes tiesiog pamiršome, kad patys jį ir sugalvojome“- rašė Mark Kinney

Šrekas prieš peliuką Mickey

„Disnėjaus pasaulis yra mano mylimiausia vieta šioje planetoje. Aš fucking dievinu peliuką Mickey ir Pelenės pilis yra mano svajonė, rimtai“- Paul Gascoigne, legendinis britų futbolininkas

Kas buvo XX-ojo amžiaus animacinių filmų herojus Nr. 1? Peliukas Mickey, su visa savo šeimyna įkūnijęs tų laikų didvyrio metaforą- daug dirba, kovoja su tinginiu katinu, turi šeimą, gyvena  stereotipinėje „suburbijoje“ ir visada laimi. Mickey (ir jo klonas Jerry „Tom & Jerry” batalijose) yra tiesiog „teisingas“ ir „normalus“- toks, koks turi būti personažas masinės gamybos ir masinės rinkodaros eroje, nes, ei, nebūkime naivūs: Holivudo pasakos formavo ne tik mūsų mažųjų, bet ir mūsų pasaulėžiūrą.

O kas yra XXI-ojo amžiaus animacinių filmų herojus? Šrekas. Pabaisa. Oficialiai- „ogre“, lietuviškai- žmogėdra. Jis nepasiduoda stereotipams, priešingai,  yra atsiskyrėlis, tiesiog gyvenantis kitaip. Ar gali Šreką pavadinti kovotoju? Taip, bet tik tiek, kiek jam reikia. Ar Šrekas jaudinasi dėl savo statuso ir socialinės pozicijos? Labai mažai. Jis nenori būti nei karaliumi, nei pirkti Ferrari. Ar Šrekas bent jau dirba? Tik tiek, kiek jam to būtiniausiai reikia; bet jei jo klajones ir žygius galime vadinti darbu- taip.

Vėlgi, Šrekas yra šių dienų herojus, ir naujasis, šių dienų, vartotojas – ne masinės, o individualios ir interaktyvios rinkodaros objektas.  Tie rinkodarininkai, kurie to dar nesuprato, veltui laukia, kol katė ims loti. (Beje, būtent taip pavadinta nauja brolių Eisenbergų knyga apie interaktyviąją rinkodarą- „Waiting for Your Cat to Bark?: Persuading Customers When They Ignore Marketing“, pasakojanti, ką daryti su vartotojais, kurių jau nebeveikia tradicinė Pavlovo metodų „stimulo- atsako“ rinkodara vis labiau segmentuotoje žiniasklaidoje. Jų atsakymas? Nišos: šiandien įmanoma pasirūpinti keisčiausias kliento poreikiais net efektyviau, nei kurti masinius produktus).

Tačiau Šrekas ne tik „prastas“ vartotojas tradicinei rinkodarai.

Šrekas dar ir prastas darbuotojas: jo neužliūliuosi „vizijomis“ ir „misijomis“, jam nerūpi karjeros galimybės ir paaukštinimai, juo labiau jo nejaudina garbė ir „konkurencingas“ uždarbis. Neverta jam garantuoti „konfidencialumo“, nes jis net nesiruošia „išbandyti savęs“ ir „įrodyti, kad yra vertas prisijungti prie komandos“. Šreko nejaudina nei „bičiulių“, nei „įžūlaus pranašumo“ gyvenvietės, tad jis- priešingai nei dauguma profesionalų „išvystytos ekonomikos“ šalyse, nėra prasiskolinęs iki ausų, ar, atsiprašau, ragų.

O gal tuos iš jo galvos styrančius organus geriau vadinti vamzdeliais?

Kuo Jūs užsiimate?

Atsakydamas į fundamentalų amerikiečių klausimą-  „Kuo Jūs užsiimate?“- Timothy Ferriss rašo:

„Na, jei manysime, kad jūs galite mane surasti (o tai nelengva), ir priklausomai nuo to, kada manęs to klausiate (geriau iš viso neklaustumėte), aš galiu lenktyniauti motociklais Europoje, nardyti prie privačios salos Panamoje, ilsėtis po palme tarp kikbokso treniruočių Tailande, ar šokti tango Buenos Aires. Gražiausia tai, kad aš nesu multimilijonierius, ir man neypatingai rūpi, ar juo tapsiu“.

Jei to paties paklaustumėte manęs, atsakyčiau panašiai- gali būti, kad aš seminare- savo malonumui- kažkur Europoje, o gal keliauju po dykumas JAV, o gal su vaikais Egipte nardome traukdami monetas iš baseino dugno. Ar kažkur prie upelio Lietuvoje, vėl, su vaikais statome užtvanką- tiesiog mokomės iš bebrų. Tam nereikia nei milijonų, nei ypatingų įgūdžių, tam tereikia paprasto noro neatidėlioti gyvenimo ir suvokti, kas yra svarbiausia dabar.

Nes tik taip įmanoma išsivaduoti iš tiesiog nuo vystyklų mums hipnotiškai įteigtų klišių, kad gyvenimas yra sunkus, kad tai nuolatinė kova ir tik vergaudamas nuo 9 iki 17 kokius 40 metų pagaliau gali tikėtis... poilsio, kaip tik prieš iškeliaudamas anapus.

Bet tai nebūtinai tiesa. Mes ateiname į šį pasaulį kaip... ligoniai, ligoninėse, apsupti gydytojų ir medicininės aparatūros, tarsi gimdymas būtų... liga. Bet juk gimdymas yra absoliučiai natūralus procesas-  kaip ir seksas. Ne veltui vis daugiau moterų nusprendžia gimdyti ne ligoninėje ir be medikų pagalbos, o radikaliausios – „FreeBirth“ judėjimo atstovės apskritai teigia, kad moteris turėtų gimdyti viena. Ir gimdo, teigdamos, kad beveik nejaučia skausmo, nes, anot jų, didžiąja dalimi gimdymo skausmą ir sukuria ligoninės stresas bei gimdyvei tiesiogiai ar netiesiogiai kuriami lūkesčiai, ar net oksitocinas, ligoninėse naudojamas hormoninis preparatas, skatinantis sąrėmius ir iš esmės greitinantis gimdymą.

Ir gyvenimas jau seniai nebe toks- bent jau mums, raštingai ir nepaprastai turtingai mažumai šioje planetoje, kurioje net milijardas žmonių kasdien galvoja tik apie išlikimą, bent iki rytojaus, o kitas penktadalis (22 proc. visų darbingų žmonių) dirba bent po 10 valandų į dieną.

Šiandien eilinis suvirintojas- ir Lietuvoje- gali sau leisti atostogas, apie kurias Titaniko laikais svajojo tik patys turtingiausi planetos žmonės. Vidutinė Lietuvos šeima savo 1,5 statistinio pyplio maistui  išleidžia daugiau, nei koks Afrikos kaimas išleidžia- ar uždirba- per metus. Parduotuvėse galime rinktis tokius vaisius, kuriuos net kasininkės mato pirmą kartą gyvenime, o išvažiavę su pirkiniais padangas sviliname 200 arklio galių monstrais, kurie kažkodėl  vadinami lengvaisiais automobiliais, nors jų jėgos užtektų versti vagas 12 sekcijų plūgais. (Netikite? „Belarus“ 820, naujas ir, mhm...galingas traktorius, yra kokius keturis kartus silpnesnis už kuklią BMW 335d, kuria važiuojame pienuko ar majonezo nusipirkti. Tik ne vagų arti).

Tad Šreklandija

Jau čia.  Kiek augo gamybos ir prekybos  efektyvumas per paskutinį šimtmetį? Ką davė nesustabdoma, vienų dievinama, kitų niekinama, tačiau ne mažiau reali globalizacija, ir neįtikėtina technologijų pažanga?

Daugybę karų, agresijų, globalaus terorizmo pavojų  ir didžiausius iššūkius visai ekosistemai, kuri, anot Paul Crutzen, tapo „antroposcena“- t.y. šios planetos likimas labiausiai priklauso nuo rūšies, kuri ironiškai vadinama homo sapiens.  Mūsų pačių sukurta sistema- galime ją vadinti ir Matrica, puiki asociacija- kuria ir skatina beatodairišką, neišlaikomą vartojimą, kuris- jei nebus apribotas- pražudys pačią sistemą.

Bet be šių iššūkių, turime ir „globalų kaimelį“, kuriame, pagaliau, galime būti šrekais, ar net aladinais, ir pamiršti peliukų mikių išgyvenimo strategijas. Jei trumpai- jau galime pasirinkti tai, ką tikrai norime daryti, daryti tai su meile, ir pasiekti esminių pranašumų tiek pajamų, tiek efektyvumo, tiek pasitenkinimo prasme, kad iššoktume iš užburto „dirbk...dirbk..dirbk...mirk“ rato.

Nes Šreklandijos kaimelyje nebeliko tų kelių baudžiavinių alternatyvų, kurias sprendė mūsų proseneliai, konsultuodami savo atžalas karjeros klausimais: „šis vaikis liks „prie žemės“, „šį leisim į kunigus“, o va „mergiščia tai vaikus augins“. Vien JAV egzistuoja daugiau nei12.000 „oficialių“ profesijų. Jų yra daug daugiau, jei įvertinsime visus galimus pajamas generuojančius užsiėmimus, kurie būtent dabar, „globalaus kaimelio“ laikais, tapo įmanomi, ekonomiškai prasmingi, ir dažnai net labai pelningi: kažkas naktimis renka sliekus Vilniaus senamiestyje, vienas britas pelnosi užsikeldamas sau ant galvos alaus bokalus, žmones, ir net... automobilius, o va kitas britas paprasčiausiai išsaugojo visas savo autoatsakovo mikrokasetes, įrašytas per 20 metų, ir, panaudojęs jas, susuko pelningą filmą apie savo ir  artimųjų gyvenimą.

Kažkokie keistuoliai, ne? Nemanau. Mano galva, didžiausi keistuoliai, ir labiausiai rizikuojantys šiandien kaip tik yra tie, kurie, kaip stručiai įkišę galvas į smėlį, laikosi savo neperspektyvių, o dar blogiau- nemėgstamų- profesijų kaip vienintelės galimos išeities. Kažkada būti kaminkrėčiu buvo prestižinis ir gerai apmokamas darbas. Gal pažįstate kaminkrėtį šiandien? Panašiai išnyks žemesniojo lygio vadybininkai ir valdininkai, „tiesiog“ sekretorės ir daugelis nekvalifikuotų net žemės ūkio darbininkų- t.y. „darbuotojai- jungikliai“, atliekantys technologija pakeičiamas funkcijas. Kur šiandien telefonų operatorės? Jei anksčiau Didžiojoje Britanijoje trūko tik sunkų fizinį darbą dirbančių darbuotojų, šiandien jau tragiškai trūksta ir vadybininkų, ir net vadovų- nes būti degalinės vadovu ar parduotuvės direktoriumi ar net rinkodaros vadovu didžiulėje korporacijoje jau seniai nebėra svajonių užsiėmimas. Bent jau Šrekui. Šrekas- avalynės parduotuvių tinklo direktorius? Cha, tai būtų Šrekas- IV, ir turbūt juokingiausias iš visų.

Kaip tapti Šreku?

„Žmonės, kurie sako, kad tai neįmanoma, neturėtų trukdyti tiems, kurie tai jau daro“ Jack Canfield ir Mark Victor Hansen, „Chicken Soup For The Soul“

Erich Von Manstein, legendinis vokiečių (ir nacių) fieldmaršalas, savo karininkus yra apibūdinęs taip: „Yra tik keturi karininkų tipai. Pirmiausia, yra kvaili ir tinginiai. Palikime juos ramybėje, jie nekelia žalos... Antra, yra daug dirbantys ir protingi. Jie geri kadriniai karininkai, užtikrinantys, kad kiekviena detalė pastebėta. Trečia, turime daug dirbančius ir kvailus. Šie žmonės yra prakeikimas ir turėtų būti atleisti iškart- būtent jie kuria nereikalingus darbus visiems. Ir, galiausiai, turime protingus, bet tinginius. Jie tinka aukščiausioms vadovybės pozicijoms“

Kažkada jau rašiau apie „Aladino paradoksą“- sėkmingiausias kišlake buvo Aladinas, tinginys ir greitai praturtėti trokštantis jauniklis, kuris naiviai leidosi suvedžiojamas apsukraus vertelgos, bet lygiai taip naiviai trynė lempą, kol galų gale su kaupu gavo tai, ko troško. Jei Aladinas būtų „sėdėjęs prie staklių“, jis niekados nebūtų tapęs rytiečių legenda.

Norite pagaliau „atsitraukti nuo staklių“? Receptas– elementarus.

Laikykite save... verslu.

Mano galva, tai geriausia strategija, kurios gali imtis norėdamas ne tik išlikti, bet ir klestėti labiausiai verslui palankioje brandaus kapitalizmo visuomenėje. Juolab, kad bendrovių elgesį mėgdžioja ne tik pavieniai individai. Kas yra Jungtiniai Arabų Emyratai? Valstybė, kuri iš esmės virto privačia bendrove- čia nedaug demokratijos, svetimšaliai yra tiesiog beteisiai, tačiau visa šalis, ir ypač Dubajus, administruojami naudojant pažangiausius vadybos metodus: efektyviai, ir tiek.

Tad ir sau verta užduoti paprastą verslo klausimą: kaip aš galiu daryti tai, ką noriu,, tiek, kiek noriu, kad uždirbčiau dvigubai (o dar geriau- n kartų) daugiau, nei uždirbu dabar, ir galėčiau daugiausiai laiko skirti tam, kas yra svarbiausia mano gyvenime?

(N.B. „Kas yra svarbiausia mano gyvenime?“ verta atsakyti pirmiausia.)

Nes jei kalbame apie verslo bendroves, tik tokie klausimai (kurie visada ir yra atsakymai) leidžia joms pasiekti pasaulinį efektyvumo lygį. Net Lietuvos bendrovės moka milijonus ekspertams iš rytų, kad ir Hitoshi Takadai, parašiusiam  gamintojų biblija tapusią „Sinchroninę gamybą“, kad sužinotų, jog jei jos nesiekia:

• padvigubinti darbuotojų efektyvumo,
• gamybos ciklo laiką sutrumpinti nuo 10 iki 1 dienos;
• broko ir perdirbtinos produkcijos dalį sumažinti nuo 1% iki 0,1%.
• Ir visa tai padaryti per metus be jokių didelių investicijų į moderniausią automatizavimo techniką;

Jos gali jokių reformų ir nepradėti.

Tiesiog- jei tikslas nėra toks ambicingas, kad priverstų galvoti kitaip, jis nėra vertas dėmesio tikslas.

Tad:

Darykite tik tai, ką galite daryti geriausiai

„Devyni amatai, o dešimtas badas“- žinojo ir bespecializuoti pradėję mūsų proseneliai. Maža to, verta imtis tik tokios veiklos, kurią iš tikrųjų dievinate, kurią dirbtumėte, net jei Jums reikėtų pačiam už tai mokėti. Tai, pasak mano mylimo filosofo Allan Watts, reiškia viena- jei Jums patinka žirgai, bet dirbate advokatu, meskite teisę, ir įsigykite žirgą. Ar daug žirgų. Jausitės puikiai, nes darysite tai, ką norite daryti, o pinigai ir įvertinimas ateis, nes automatiškai įgysite esminį pranašumą prieš visus, kurie mažiau mėgsta jojimą ar šioje veikloje yra tik todėl, kad nieko geresnio nesugalvojo. Entuziazmas? Tik tada, kai darote tai, ką mėgstate daryti. Sėkmė? Ar dar nepastebėjote, kaip gerai sekasi tai, ką mėgstate daryti? Laimė? Apie tai jau kalbėjome: tai tiesiog sugebėjimas mėgautis šia akimirka. Kurių apstu, kai darote tai, kas jums patinka. Tai taip pat reiškia, kad „pardavę dūšią“ karjerai ar pinigams niekada nebus tokie sėkmingi, kaip žmonės, kurie daro tai, ką nori daryti, ar ką jaučia esą pašaukti daryti: net jei tai kiemsargiai, savanoriai, vienuoliai ar medicinos seserys.

„Wash & Go”

Jei niekuo neišsiskirsite, rinkoje Jūsų paprasčiausiai...nebus. Kas yra Jūsų, o ne Jūsų organizacijos „Žydrųjų vandenynų strategija“? Pažiūrėkite į šampūnus parduotuvėje. Tie keli, kurie yra „tiesiog šampūnai“, dažniausiai pigiausi ir nugrūsti į tolimiausias lentynas. Geriausiose vietose karaliauja: „sausiems plaukams“, „išsiplauk ir eik“, „dažytiems“, „su balzamu“, „optimalaus pH“, „neutralūs“ ir t.t., bet tik ne „šampūnas, ir tiek“. Antra vertus, tada, kai visi yra „kitokie“, būti „tiesiog šampūnu“ ar ūkiniu muilu irgi yra niša. Galima arbūzus pardavinėti Kalvarijų turguje- taip daro dauguma, bet galima juos pardavinėti ir patogioje sankryžoje. O gal pristatyti į namus. O gal net auginti Lietuvoje. O gal paversti milteliais. O gal tapti arbūzų didmeninku. O gal rengti arbūzų aukcionus. O gal juos fotografuoti. Ar tapyti. Verslas yra menas. O menas yra tai, „į ką aš nukreipiu pirštą“- pasakė vienas garsus menininkas ir pardavė parduotuvėje už 5 dolerius pirktą butelių stovą už 5000 dolerių. Kad išvysti Jūsų nišas, reikia tiesiog jų ieškoti ten, kur daugelis dar neieško. Ar jau nebeieško. Atsimenate, kur geriausia paslėpti pinigus nuo vagių? Tik akivaizdžiausioje vietoje.

Audituokite savo turtą: įsitikinimus, nuostatas, žinias ir sugebėjimus

Dėl didžiausio savo kapitalo Jūsų „balanse“ galite niekada nesijaudinti- jis tarp ausų. Nematomas, anot Brian Tracy, nei muitininkams, nei mokesčių pareigūnams- tarp savo ausų galite neštis nors ir milijardus, bet joks rentgenas jų nepastebės. Akivaizdu, kad verta šį turtą periodiškai inventorizuoti. Kuo tikite? Kurios Jūsų nuostatos Jus mobilizuoja, o kurios iš jų tiesiog sabotuoja Jūsų gyvenimą? Kuo tapsite po 10, 20, ar 30-ties metų, jei ir toliau tikėsite, kad „x yra neįmanoma“, ar kad „aš nesugebėsiu y“? Kurių žinių ir įgūdžių jums trūksta, kad pagaliau galėtumėte daryti tai, ką norite daryti? Bet kada, kai suabejojate savo galimybėmis, verta prisiminti tuos, kurie mažai galvoja apie tai, ko jie negali, bet daugiau apie tai, ką jie gali- kad ir negalią turinčius žmones, kurie neretai nuveikia daug daugiau, nei sveikuoliai: štai Barbara Guerra augina kūdikį sūnų ir puikiai susitvarko...kojomis, nes amputuotos jos abi rankos.

Šrekai nesijaudina dėl vamzdelio formos ausų

Nes dėl jų jaudintis neverta. Pasikvieskite svečius tada, kai namuose betvarkėje velnias koją nusilaužtų, ir pastebėkite, kai tai visai netrukdė pagaliau pabendrauti nuoširdžiai. Į svarbų susitikimą ateikite su šortais, ir pastebėkite, kad nepatogiai jaučiasi tik kostiumuotieji šalia jūsų. Vairuojate gerą automobilį? Susiveikite žiguliuką (aš turiu1961 m. „ožį“- GAZ-69, dievinu kabrioletus), ir „prasineškite“ visą savaitę tik su juo, o dar geriau- eikite į darbą pėsti, ar važiuokite troleibusu. Bent du privalumai:

1. Suvoksite, kaip smagu važinėti jūsų „įprastu“ automobiliu, ir sutaupysite- nes nereikės jo be reikalo keisti į dar geresnį;
2. Suvoksite, kad niekam Jūsų transporto priemonė nerūpi. Nebent vagims. Atsimenate amerikietišką 18-40-60 formulę? „Kai tau 18,  labai rūpi, ką apie tave galvoja aplinkiniai. Kai tau 40,  visai nerūpi, ką apie tave galvoja aplinkiniai. Kai tau 60, supranti, kad apie tave niekas ir negalvojo.“

Kartais užtenka tik suvokti, jog statuso/ prabangos/ mados dalykai reikalingi ir svarbūs tik juos parduodantiems. Tada paprastai palengvėja, ir pagaliau galima galvoti apie tai, kas iš tikrųjų yra svarbu.

Išmokite parduoti

Tai ir turiu omenyje. Tėvai, kurie nemoka parduoti, tegali būti autokratai. Verslininkai, kurie nemoka parduoti, turėtų būti praporščikais sovietinėje kariuomenėje. Nes kiekvienas verslininkas, anot Roberto Kiyosaki, „turi parduoti: investuotojams, darbuotojams ir klientams“. Politikai, kurie nemoka parduoti savo idėjų (o dar liūdniau- jei jų net neturi), tampa parsidavėliais. Pardavimai - tiesiog taikomoji komunikacija, tai, anot dr. Paul McKenna, „sprendimų inžinerija“. Geras pardavėjas atlieka šaunią visuomeninę funkciją: jis tiki tuo, ką parduoda, ir leidžia pirkėjui pasirinkti optimaliausią sprendimą iš tuo metu galimų. „Win- win“, arba nieko.

Beje, parduoti išmokstama kaip vaikščioti. Vieni tai padaro greičiau, kiti- vėliau, bet nebandydamas, eiti išmoksi tik teoriškai. Verta išbandyti save tiesioginės prekybos versle- čia darbo visada gausite: ir užsidirbsite, ir suprasite, ko dar verta pasimokyti, juolab, kad ne vieną karčią „ne“ piliulę prarysite. Tai sveika, veikia kaip geras odą storinantis kremas.

Išbandykite tai, kas Jūsų manymu, yra blogiausias scenarijus

„Paskirkite keletą dienų, per kurias save apribosite, gyvensite varganai, prasčiausiais rūbais, savęs klausdami „Ar tai ir yra būklė, kurios bijojau?“ – Seneka
Ir nieko neatsitiks. Bijome to, ko nesuvokiame. Net dideli sukrėtimai, ligos ir išbandymai dažnai ir būna lemiamu stimulu pagaliau suvokti, kas yra svarbiausia, ir nustoti bijoti...gyventi. Kažkada ir man diagnozavo grėsmingą, ir neišgydomą ligą. Tada greitai atsijoji tai, kas svarbu, ir tai, kas tėra fantomai, ir pradedi partiją. Jos vertais ėjimais.

Mąstykite kaip investuotojas

Kaip mažiausiomis sąnaudomis pasiekti didžiausią grąžą? Drastiškai mažinti sąnaudas ir siekti drastiškai didžiausios grąžos. 20/80- garsusis Paretto principas taikytinas praktiškai bet kuriai veiklai, ir šiandien, „globaliame kaimelyje“, jis kaip niekad aktualus. Kas yra tie 20 procentų jūsų įgūdžių, kurie atneša 80 procentų pajamų?  Kas yra tos 20 procentų pastangų, kurios nulemia 80 procentų rezultatų? Verta suvokti, kad 80 procentų mūsų darbo veiklos, atnešančios tik 20 procentų rezultatų, verta atsisakyti ir paprasčiausiai deleguoti ją kitiems- tiesiog, kaip šiuolaikiniam verslui,  „outsource‘inti“ visa tai, kas nėra jūsų „arkliukas“. Šiandien būtent didžiausiuose prekybos tinkluose net prekės inventorizuojamos „iš šalies“.

Lygiai taip neverta mokėti už „kaip tapti milijonieriumi“ kursus, jei nesiruošiate išbristi iš skolų ir atsisakyti nereikalingos prabangos bei „lokalaus“ prestižo, nenešančių tos grąžos, kurios jums reikia. Jei gyvenate Paryžiuje, išsiruošę kelionei aplink pasaulį, sutaupysite bent 20-30 tūkstančių eurų per metus, nes tiek kainuoja labai vidutinio būsto nuoma; tačiau tai nesutrukdys jums išleisti knygą, surengti nuotraukų parodą ar tiesiog dirbti tai, ką esate įpratę dirbti, jei viso jūsų darbo „mechaninė“ esmė tėra sėdėti prie kompiuterio ir spręsti reikalus mobiliuoju.

Ar verta „atlenkti“ 1,5 mln. litų už elementarią sodybą Molėtuose su gražaus ežero pakrante ir dar pusę tiek, kad atsigintum nuo uodų per tuos kelis lietuviškos vasaros mėnesius, jei už šiuos pinigus gali nusipirkti pusę Brazilijos rytinės pakrantės ir visą likusį gyvenimą džiaugtis, kad dar suspėjai tai padaryti? Ar prabangią vilą rytinėse JAV pakrantėse, ir net Floridoje, ir gauti bent 40 tūkstančių dolerių per metus garantuotos grąžos iš nuomos visus metus, o ne tris mėnesius trunkantį sezoną?

Ar verta vargti, kad uždirbti, o dar blogiau, pasiskolinti tuos 1,5 mln. litų sodybai Molėtuose/ apartamentams Nidoje/ standartinei dėžutei standartinėje gyvenvietėje ar net prestižinėje gatvėje, kur iki šiol dauguma namų yra sovietiniai vaiduokliai, jei žinai, kad tik pusė šios sumos net konservatyviai investuota į banaliausius finansinius instrumentus, per kokius 30 metų, tikėtina, pavirstų trisdešimčia milijonų litų, kurių dievaži užtektų gražiai nugyventi paskutines dienas.

Nemąstydamas kaip investuotojas, tapsi tipišku amerikiečiu, kuris vidutiniškai skolingas daugiau, nei 9000 dolerių vien už kreditinių kortelių išlaidas, ir už jas moka apie 1300 dolerių palūkanų bei baudų per metus. Ne veltui didžiausi bankai jau seniai koncentruojasi ne į verslo klientus, o į savo skolų neįstengiančius apmokėti bėdžius- anot profesorės Elizabeth Warren iš Harward‘o Teisės mokyklos, „Paskolos vartotojams yra nepaprastai pelningos... aš net nerandu gero žodžio tam apibūdinti...jos beprotiškai pelningos“.

Ar esate raštingi?

Šiandien, net neišlipęs iš lovos...

• gali rasti ir skaityti naujausias, pvz., JAV išleistas knygas tave dominančiomis temomis,
• pardavinėti gaminius iš vienos šalies kitoje, jų net neimportavęs;
• suprojektuoti ventiliacijos sistemą užsakovui Kanadoje,
• ruošti grandiozinių „korporacinių mišių“ scenarijų užsakovams Graikijoje,
• koordinuoti labdaros projektą,
• surengti virtualų seminarą,
• gyvai transliuoti savo laidą ar radijo šou;
• redaguoti ar kurti wikipedijos straipsnius;
• programuoti;
• gauti kad ir labiausiai specializuotus mokslo žurnalus tiesiai į savo telefoną,
• kompiuterio ekrane „gyvai“ prekiauti viso pasaulio biržose ir naudoti praktiškai visus įmanomus finansinių tarpininkų instrumentus;
• parduoti dieduko sovietinį lempinį radiją (beje, už gražų pelną) kolekcionieriams iš Australijos tiesiog per Ebay, kad ir sėdėdamas sodybos tupykloj ar plaukdamas baidare.

Gražiausia tai, kad po to gali eiti, ir daryti tai, kas tau ne mažiau patinka: žaisti su vaikais, tapyti, padirbėti kiemsargiu (mano svajonė, kuri pagaliau išsipildys), rasti benzino kur nors Mongolijoje sustojusiam motociklui, patempti bures, skrosdamas Atlantą, ar tiesiog apsiversti ant kito šono ir dar pasnausti. Šrekas tai mėgsta.

„Just do it“, mums kala.

Tam tikrai nereikia „Nike“.

Komentarai:

(c) Vidas Jankauskas, 2007. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com