43 (laiškas)

Transloginis mąstymas hipnozės būsenoje

Leda Turai-Petrauskienė, Vilniaus universitetas, v engrų kalbos dėstytoja, licencijuota NLP praktikė

Kiek žmonių, tiek ir mąstymo būdų. Tačiau vis dėlto egzistuoja ir universalių bruožų, kurie būdingi vienam ar kitam mąstymo tipui. Jei taip nebūtų, vargu ar žmonės iš viso galėtų susišnekėti.

Budapešto universiteto Eksperimentinės psichologijos katedros darbuotojas, László Mérő, dėstantis mąstymo ir sprendimų psichologiją, tyrinėja žmogaus mąstymo pobūdį bei dirbtinį intelektą. Viename iš savo veikalų, pavadintame Mąstymo būdai , jis nagrinėja racionalaus mąstymo galią bei jo ribotumus, nes perpratus juos, bus legviau suprasti savo mąstyseną bei kitus, skirtingus nuo mūsų mąstymo būdus.

Vakarų civilizacijoje racionalus protas, pagrįstas logika, įgijo labai svarbų vaidmenį. Ir teisėtai, juk būtent toks mąstymo būdas privėdė prie milžiniškų mokslinių laimėjimų, jis nulėmė sparčią raidą technologijos srityje, tad ne veltui tapo toks svarbus švietimui bei debatų kultūrai. Vis dėlto tenka pripažinti, kad racionalus protavimas dažnai pervertinamas, o mąstymas vadovaujantis emocijomis, intuicija – sumenkinamas.

Ši problema nėra nauja. Išmintingasis Diotemas taip pamokslavo savo mokiniui, Sokratui:

•  Tučtuojau nutilk ! Argi tu iš tikrųjų manai, kad tai, kas negražu, būtinai turi būti bjauru?

•  Taip.

•  O tai, kas neišmintinga, būtinai kvaila? Argi nepastebėjai, kad dar yra kažkas tarp išminties ir kvailystės?

•  O būtent kas?

•  Teisingas nuomonių formavimas, be jokio teisingo paaiškinimo, - atsakė mokytojas. Ar nežinai, kad tai nėra nei žinojimas, nes negalima pavadinti mokslu to, ko mes negalime argumentuotai pagrįsti, bet tai nėra nei nežinojimas. Juk kaip galėtų būti nežinojimas tai, kas atitinka tikrovę? Tad būtent teisingas nuomonių formavimas yra tarp protingumo ir kvailumo.

Šiame pranešime nesiekiu apibrėžti mąstymo sąvokos, neketinu pristatyti visų samprotavimų būdų, pabandysiu atskleisti tik translogikos reikšmę.

Kas negirdėjo tokių istorijų, kai mokslininkai savo didžiuosius atradimus padarė sapnuose, o ne budrumo būsenoje? Ar gali taip būti? Ar miegodamas žmogus mąsto? Net pažangiausia technologija neįmanoma visapusiškai ištirti sapnuojančio žmogaus, negalima nustatyti ar jis galėtų sapne atrasti tokias pasaulio tiesas, apie kurias anksčiau nieko nežinojo. Mokslininkai pastebėjo, kad miegant smegenys veikia skirtingai, nei budraujant. Taip pat nustatyta, kad tokiose sąmonės būsenose kaip gylioje meditacijoje, hipnozėje, įsimylėjimo būsenoje, narkotinėje ekstazėje, smegenų funkcionavimas irgi pasikeičia. Todėl tokias būsenas įprasta vadinti pakitusiomis sąmonės būsenomis . Jos turi bendrą pavadinimą, nes EEG tyrimų metu matuodami smegenų elektroaktyvumą, mokslininkai aptiko nemažai bendrų, visoms minėtoms būsenoms būdingų reiškinių, tačiau šie duomenys skyrėsi nuo normalios, budrios būsenos matavimo rezultatų. Ne visas pakitusių būsenų ypatybes galima registruoti techninėmis priemonėmis, jos yra užfiksuojamos ir tiriamos kitais metodais, pvz. stebėjimu.

Iš visų pakitusių būsenų eksperimentiniu būdu, esant kontrolinėms sąlygoms, lengviausia tirti hipnozės būseną. Hipnozėje dalyvauja specialistas (hipnotizuotojas), kuris būdamas normalios būsenos kontroliuoja įvykius, bei pacientas, kuris sutinka su tuo, kad normalios būsenos asmuo taikydamas įtaigą, nuvestų jį į pakitusią sąmonės būseną. Kadangi hipnotizuojamasis patiria daugelį visoms pakitusioms sąmonės būsenoms bendrų reiškinių, ir jis sugeba bendrauti, atlikti hipnotizuotojo užduodamas užduotis, moksliniai duomenys tampa prieinami išlaikant eksperimento dalyvio pakitusią būseną.

Skeptiški mokslininkai suabejojo, ar hipnotizuojamasis iš tikrųjų pasiekia pakitusią sąmonės būseną, ar jis paprasčiausiai paklusdamas hipnotizuotojo įtaigai suvaidina jam priskirtą vaidmenį. Abejonėms išsklaidyti buvo ieškomi tokie tyrimo būdai, kurie leistų išoriškai stebėti ir vienareikšmiškai nustatyti, ar hipnotizuojamasis iš tikrųjų tampa užhipnotizuotas, arba tik apsimeta. Perkėlus placebo tyrimo metodą iš medicinos į psichologiją, buvo atlikti eksperimentai, kuriuose kai kurie asmenys turėjo apsimesti esą užhipnotizuoti, tačiau jiems nebuvo galima nugrimzti į hipnozę. Eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti, ar hipnotizuotojas pastebės apsišaukimą. Jei taip, tada būtų surastas išeities taškas tolesniems tyrimams apie normalios bei hipnozės būsenos skirtumus. Tačiau jeigu hipnotizuotojas nieko neįtars, tai reikštų, jog ir tikroji hipnozė esanti tik kažkokia vaidyba, o ją lydinti akivaizdi pakitusi sąmonės būsena – hipnotizuojamojo vaizduotės produktas.

Apsimetėliai puikiai susidorojo su šia užduotimi, atsipalaidavo, kai jiems buvo liepta tai daryti, suvaidino haliucinacijas, ir didžiausiai jų pačių nuostabai jie netgi sugebėjo pakiboti ore tarp dviejų kėdžių į jas remdamiesi tik čiurnomis ir sprandu. Be to, dar ir jų EEG duomenys buvo panašūs į tikrai užhipnotizuotų žmonių.

Tad kyla klausimas, ar simuliantai negalėjo prieš savo valią vis dėlto nugrimzti į hipnozę? Vadovaujantis iki šiol išdėstytais faktais, negalima atmesti šios galimybės. Atkakliems tyrinėtojams pavyko surasti būdą, kuriuo galima atpažinti apsimetėlį. Įdomu tai, kad atskleisti simuliavimą padėjo ne tradiciniai, akivaizdūs, hipnozės būsenoje atsirandantys reiškiniai, o eksperimento dalyvių samprotavimo mechanizmų provokacija. Štai situacija, kurioje simuliantai pasielgė visai kitaip, nei tikrieji užhipnotizuotieji.

Eksperimento dalyviams nugrimzdus į gilią hipnozę (arba simuliantams suvaidinus gilią hipnozę), hipnotizuotojas jiems įteigė įsivaizduoti kalėdas, o kambario viduryje – gražiai papuoštą kalėdinę eglutę. Tiek tikrai užhipnotizuoti asmenys, tiek apsimetėliai atsimerkę tvirtino matą ją. Po to hipnotizuotojas staiga tarstelėjo: ,, Yra kažkoks pūkelis ant jūsų drabužių. Prieikite prie manęs, kad nuimčiau jį.” Štai tą akimirką simuliantai pasielgė kitaip. Visi dalyviai atsistojo ir priėjo prie hipnotizuotojo. Tačiau jiems kelią užstojo eglutė... Apsimetėliai apėjo ją, o hipnozės paveikti dalyviai kuo ramiausiai perėjo per vidury kambario stovinčią eglę, nors ką tik iš tikrųjų matė ją.

Kito eksperimento pradžioje šalia tyriamo asmens esančioje kėdėje sėdėjo laborantė. Kai jis nuskendo į gilią hipnozę, laborantė tyliai išėjo iš kambario palikdama kėdę tuščią. Hipnozės metu hipnotizuotojas pasakė (tokiu būdu jis iš tikrųjų taikė įtaigą) tyriamajam: ,,Ar pamenate, kad hipnozės pradžioje šalia jūsų sėdėjo laborantė. Ji ir toliau sėdi ten ir užrašinėja. Pažvelkite į ją. Ar matote? Iki šio momento nebuvo jokio skirtumo tarp tikrųjų pacientų ir simuliantų, nes simuliantai supratę įtaigą, tvirtino matą laborantę. Paskui hipnotizuotojas paklausė, ar jie neįžiūri ko nors įdomaus ant kėdės? Iš tikrųjų, buvo ką matyti... Ant kėdės atlošo buvo užklijuotas koks nors paveiksliukas (vaizduojantis, tarkim, mėlyną dramblį), kurį hipnozės pradžioje dengė laborantė. Apsimetėliai vėl išsidavė, nes jie teigė, kad nieko nemato. O tai labai logiška, juk laborantė nėra permatoma. Tačiau hipnozės būsenos asmenys riktelėjo: ,,Nieko sau, mėlynas dramblys!”

Kaip pastarieji pastebėjo paveikslą? Ar išnyko laborantė? Ne, laborantė nepradingo, tačiau ta akimirka ji nebuvo svarbi užhipnotizuotiesiems. Hipnozėje sukelta haliucinacija visiškai išnyksta tik tada, kai hipnotizuotojas panaikina ją.

Pirmame eksperimente eglutė taip pat nedingo, tik tuo momentu ji nedomino paciento. Jeigu hipnotizuotojas paklausia per kalėdų eglutę perėjusį žmogų, ar jam neįdūrė kambario vidury stovinčios eglės spygliai, jis ramiu tonu atsako, kad ne. Nelabai supranta tokio keisto klausimo, nes jis žino tik tai, kad ši eglutė kažkodėl neduria.

Šie eksperimentai aiškiai rodo, kad apsimetėliai nepasiduoda hipnozei prieš savo valią. Palyginus simuliantų ir tikrai užhipnotizuotų žmonių elgesius, galima padaryti išvadą, kad hipnozės būsenoje susiformuoja spontani toleriancija aplinkos keistenybėms. Hipnozės paveikto žmogaus nesutrikdo supančiame pasaulyje esantys prieštaravimai, jis nenustemba, kad permato per nepermatomą daiktą arba kad susiduria su akivaizdžiai nelogiškais reiškiniais. Jis netgi elgiasi labai protingai, tikroviškai vadovaujantis įvykių logika: nepaisant eglutės, jis vis tiek renkasi trumpiausią kelią iki hipnotizuotojo, nes savo viduje jis kažkaip žino, kad toji eglutė yra pereinama.

Psichologijoje toks reiškinys vadinamas translogika , nes ji susijusi su transo būsenomis, mat, normalios sąmonės būsenoje niekas taip nemąsto. Bet kur slypi logika? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad hipnozės būsenos žmogus pasielgė daug logiškiau už simuliantą, t. y. jis neapėjo pereinamų daiktų, nepaneigė gerai matomų paveikslų. Jis teisingai vadovavosi jį supančio pasaulio įvykių logika. Šie daiktai vienu metu yra ir įsivaizduoti ir tikroviški, tačiau hipnozės būsenoje tai neturi reikšmės, nes pakitusioje sąmonės būsenoje žmogus negali atskirti tikrovės nuo vaizdinių. Ir vis dėlto tiksliai perpranta jų logiką. Užhipnotizuoto žmogaus elgesys yra nuoseklus, tačiau nelogiškas mūsų kasdieniškos mąstysenos atžvilgiu.

Štai kitas pavyzdys aiškiai parodo, kaip protingai elgiasi užhipnotizuotas žmogus translogikos būsenoje. Eksperimento pradžioje laborantė sėdėjo dešinėje paciento pusėje. Jam iš kairės stovėjo tuščia kėdė. Pacientui nugrimzdus į gilią hipnozę, laborantė tyliai persėdo ant kitos kėdės, esančios pacientui iš kairės, bet hipnotizuotojas ir toliau teigė, kad laborantė sėdi dešinėje pusėje, o kairioji kėdė esanti tuščia. Iki šio momento visi eksperimento dalyviai elgėsi vienodai, kai kas iš tikrųjų taip matė, kaip buvo įteigta, kai kas apsimetė, kad dešinėje mato laborantę, o kairėje tik tuščią kėdę (neigiama haliucinacija). Hipnotizuotojas paprašė paciento persėsti į kairėje pusėje esančią kėdę (kurią jis laikė tuščia).

Šia akimirka simuliantai trumpai sutriko, bet po to atsisėdo į laborantės glėbį. Hipnozės būsenos pacientai sureagavo dvejopai. Tie, kurie nematė jokios kliūties atsisėsti laborantei į glėbį, nes ji patiko jiems, taip ir padarė, tačiau nesuprato, kad atsisėdo ant netuščios kėdės. Kiti, kurie dėl tam tikrų priežasčių nenorėjo atsisėsti į laborantės glėbį, atsistoję apsisuko ir atsisėdo į jiems dabar iš kairės esančią tuščią kėdę. Hipnotizuotojui pasiteiravus, ką jie daro, jie paaiškino, kad pagalvojo, jog hipnotizuotojas kryptį nurodė iš savo atskaitos taško.

Kitu eksperimentu buvo siekiama atskleisti, ar įmanoma translogiškai mąstant pažinti pasaulio tiesas. Šikart laborantė vėl sėdėjo ant kėdės, esančios dešinėje eksperimento dalyvio pusėje, ir hipnozės metu patyliukais persėdo į kitą pusę. Tada hipnotizuotojas tepasakė tik tiek, kad laborantė toliau sėdi dešinėje, tačiau apie kairėje pusėje esančią kėdę, ant kurios iš tikrųjų sėdėjo laborantė, jis visai neužsiminė. Ir simuliantai, ir hipnozės paveikti asmenys elgėsi vienodai tol, kol hipnotizuotojas nepaklausė, ar jie nemato ko nors įdomaus ant dešinėje pusėje esančios kėdės.

Šiuo momentu vėl atsiskleidė dideli skirtumai tarp apsimetėlių ir tikrųjų pacientų reakcijų. Pirmieji teigė, kad jie nieko nemato ten, arba sakė neatpažįstą ten sėdinčios moters. Tikrieji pacientai be jokios abejonės atpažino laborantę ir pažvelgė į kairę. Kažkurį laiką jie sukinėjosi tai dešinėn, tai kairėn, o po to pareiškė, kad mato tą patį žmogų dviem egzemplioriais.

Šia akimirka hipnotizuotojas surizikavo duoti pacientui suprasti, kad tai visiškai neįmanoma. Kai kurie pacientai (hipnozės būsenoje) patys pripažino, kad vienas egzempliorius yra tikriausiai jų vaizduotės kurinys, bet jie tame neįžvelgė nieko keisto, nes manė, kad pasaulyje egzistuoja ir tikrų, ir išgalvotų dalykų. Užduotis buvo nuspręsti, kuris egzempliorius yra tikras.

Toli gražu ne visi hipnozėje esantys pacientai galėjo susidoroti su ja, lygiai taip, kaip ir tikrus sudėtingus loginius uždavinius gali išspręsti nedaugelis normalios būsenos žmonių. Beveik visi užhipnotizuoti eksperimento dalyviai stengėsi surasti vienokį ar kitokį sprendimą. Kai hipnotizuotojas matė, kad paciento pastangos yra bergždžios, atsargiai išvedė jį iš keblios situacijos, dar prieš jam pačiam išeinant iš hipnozės būsenos dėl patirtos nesėkmės. Klaidingų sprendimų buvo labai mažai. Dauguma atsakymų buvo teisingi. Žemiau pateikiami du tipiški sprendimai.

Viena eksperimento dalyvė kurį laiką žiūrėjo į kairę ir į dešinę, paskui pasakė, kad kairėje pusėje sėdinti laborantė yra tikra. Hipnotizuotojui pasiteiravus, iš kur ji taip nusprendė, moteris paaiškino, kad mintyse ji ilgai ir mandagiai prašė abiejų laborančių pakelti rankas, kol viena iš jų tai padarė. Tada suprato, kad jos prašymui paklususi laborantė turi būti jos vaizduotės kurinys, nes tikroji negalėtų žinoti ko ji prašė mintyse.

Kitas eksperimento dalyvis jau eksperimento pradžioje atrodė susižavėjęs laborante, tačiau tada jis neturėjo galimybės pabendrauti su ja. Hipnotizuotojas hipnozės metu matė tokį vaizdą – pacientas pasisuka į dešinę, nusilenkia ir pašnabždomis taria: ,,pabučiuok mane”, paskui garsiai nusijuokia ir vis dar hipnozės būsenoje ryžtingai parodo į kitą kėdę, sakydamas, kad ten sėdi tikroji laborantė. Į hipnotizuotojo klausimą, kodėl jis taip mano, vyriškis atsakė, jog nebūtų išdrįsęs pasielgti taip su tikra, tačiau nepažįstama laborante, bet sapne nesidrovėtų pabučiuoti sapnuojamos moters.

Abu sprendimai turi mokslinio pagrindo, nes abu dalyviai eksperimentavo ir samprotavo . Moksle taip pat egzistuoja moksliniai eksperimentai bei moksliniai stebėjimai, tad ir šioje situacijoje galima būtų teigti, jog pirmuoju atveju buvo atliktas tikras eksperimentas, t. y. bandymai, o iš gautų rezultatų buvo padaryta išvada. Antruoju atveju pacientas stebėjo savo eksperimento objektą, t .y savo paties elgesį.

Hipnozės būsenoje esančiam žmogui įsivaizduoti reiškiniai yra tokia pati tikrovė, kitaip tariant psichologinė realybė , kaip ir tikrieji pasaulio dalykai. Jeigu jis paliestų tuščią kėdę, ant kurios sėdi jam dėl įtaigos matoma laborantė, jis palietęs jaustų laborantės drabužių audinį, savo uosle jis užuostų jos kvėpalų kvapą, nes haliucinacija apima visus jutiminius organus. Tad remiantis paskutinio eksperimento rezultatais, galima nustatyti, jog dalyviai abiem atvejais sugebėjo pažinti pasaulio tiesas, negalėdami pasinaudoti savo jutimo organais . Jų mąstymas buvo pagrįstas tam tikra logika, nes samprotaudami jie vadovavosi savo protu. Todėl galima padaryti išvadą, kad translogika yra toks pats teisingas samprotavimo būdas, kaip ir tradicine prasme suprantama, normalios sąmonės būsenos logika, tačiau dabartinėmis žiniomis mokslininkai dar negali formaliai apibūdinti, kokiu principu ji veikia.

Pirmoji paskutinio eksperimento dalis buvo išdėstyta ir budrios sąmonės būsenos asmenims, kurie buvo paprašyti įsijausti į simulianto vaidmenį ir bandyti surasti būdą, kaip suklaidinti hipnotizuotoją, esą jie nugrimzdo į gilią hipnozę. Tik 5 procentai gautų atsakymų pasižymėjo transloginiu pobūdžiu. Kai kurie užduotį laikė absurdiška, kiti bandė sugalvoti ,,logiškų” sprendimų. Šioje situacijoje stebina ne be galo mažas gerų atsakymų skaičius, o būtent tas faktas, kad 5 procentai vis dėlto sugebėjo išgalvoti kokį nors šmaikštų sprendimą, panašų į užhipnotizuotų žmonių. Tai leidžia padaryti tokią išvadą, kad kai kurie žmonės net normalioje sąmonės būsenoje sugeba teisingai mąstyti ,,translogiškai”. Manoma, kad kartais šie žmonės kai kurias savo problemas išsprendžia sėkmingai pasikliaudami būtent translogika.

Pabaigai pasakytina, kad tiek normalios, t. y. įprastos logikos atžvilgiu, tiek translogikos atžvilgiu yra talentingesnių ir mažiau talentingų žmonių. Sugebėjimas translogiškai mąstyti nelemia aukštesnio intelekto koeficiento. Iš tikrųjų šie samprotavimo būdai yra skirtingo pobūdžio protiniai sugebėjimai, kurie abu būdingi normaliai sąmonės būsenai. Kadangi transloginis mąstymas buvo atrastas eksperimentuose su užhipnotizuotais žmonėmis, manoma, jog šis sugebėjimas legviau aktyvuojasi pakitusioje sąmonės būsenoje, bet jis yra dalis mūsų kasdieninio problemų sprendimo būdų arsenalo.

Literatūra:

Mérő László: Új Észjárások. A racionális gondolkodás ereje és korlátai . Tericum kiadó, 2001.

Orne, M. T.: The Nature of yzpnosis: Artifact and Essence . The Journal of Abnormal and Social Psychology. p. 277-299, 1959.

(c) Leda Turai- Petrauskienė, 2007. Visos teisės saugomos.

Komentarai

Atgal į esė archyvą
Užsisakyti kassavaitinį esė

Kita šios savaitės publikacija - "Vieno Jums gerai pažįstamo asmens portretas"