Savaitės esė 33

Apie šypsenas

Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską  ~Phyllis Diller

Be šypsenos niekada nesate iki galo apsirengę  ~Martin Charnin

Šypsena yra nebrangus būdas pakeisti savo išvaizdą  ~Charles Gordy

Ilgam. Nes iš raukšlių apie akis gali suprasti, ar žmogus turi įprotį šypsotis, ar jo šypsenos yra retas dalykas. Vienuose NLP mokymuose dalyvių paklausėme: „kas patenkintas savo išvaizda?“- t.y. kas jaučiasi pakankamai patogiai „savo kailyje“. Gal tik trečdalis pakėlė rankas. Tada paklausėme, kurie dalyviai yra ypač nepatenkinti savo išvaizda ir apskritai savimi – vėl turėjome trečdalį, ir... tarp jų buvo išties stulbinančio grožio moterų. (Kurios po šių mokymų pagaliau ėmė save "sveikai" mylėti- ir aišku, daugiau šypsotis, juoktis ir žavėti).

Jei nesi patenkintas savo išvaizda, ne tik retai šypsosiesi, bet ir apskritai vengsi bendrauti su žmonėmis. Bet vertėtų 100 procentų įsitikinti, kad (nu)vertindami savo išvaizdą, esate objektyvūs arba bent jau suvokti, kad objektyvūs negalite būti. Prieš trisdešimt metų buvo NLP praktikų, kurie imdavosi „extremo“: visą mėnesį nesiprausę, pragyvenę gatvėje vis tiek sugebėdavo įtikinti aplinkinius su jais bendrauti ir jiems, jei reikėdavo, padėti. Iš pirmųjų T. Robbins mokymų dalyvių paimdavo pasus, pinigus ir visus kitus asmeninius daiktus ir tada jiems pasakydavo- rytoj susitinkame toje toli esančioje saloje. Nusigauk kaip nori. Ir nusigaudavo. Su šypsena!

Šypsena yra vienas iš pirmųjų sąmoningų dalykų, kurį mes, kaip kūdikiai, sugebame dideliam tėvų džiaugsmui „padaryti“. Dr. Ahrens 1954 metais atliko klasikinį eksperimentą, įrodęs, kad tik pirmą mėnesį gyvenantys kūdikiai šypsosi, jei jiems parodomas ant popieriaus nupieštas ovalas su „šypsena“ ( J ), tačiau paaugusiems to jau nebeužtenka. Dar labiau paaugę ir susirgę „neišgydomu rimtumu“ mes nebemokame juoktis net iš juokingiausio pokšto nei garsiai, nei tyliai, o šypsomės tik standartine, vos dantis parodančia šypsena, kaip kai kurie mūsų politikai. Siaubas. Tarsi gyventum 24 x 7 su korsetu.

Va paprastas dalykas: Įvertinkite, kokios būsenos esate dabar. (Vertinimų skalė tokia: 0- mirę, 10- tikroje ekstazėje), Nusišypsokite. Prieš veidrodį. Įsidėmėkite, kokio dydžio ši šypsena. O dabar sekundę kitą pagalvokite, kuris žmogus galėtų šypsotis 100 procentų- gal Jūsų mėgstamas aktorius, gal dvasinis guru. Kaip šis žmogus šypsotųsi, jei būtų pačios pakiliausios būsenos? Kaip jam atrodytų pasaulis, šitaip besišypsant? O kodėl Jums nepabuvus šio žmogaus „kailyje“? Kaip Jums atrodys pasaulis„ jo akimis“? Leiskite sau paeksperimentuoti ir pažiūrėti į pasaulį taip, kaip žiūri „žmogus, kuris šypsosi 100 procentų“. Geras jausmas? Kaip šypsotės dabar? Įvertinkite skirtumą, įvertinkite, kiek pagerėjo Jūsų būsena (0-10) ir pasirinkite, kuria šypsena norėsite šypsotis kitą kartą.

Jei Jūs alergiški tokiems „įsivaizduokite ir pajauskite“ mumbo-jumbo, atsistokite prieš veidrodį ir nusišypsokite tokia šypsena, kuri, kaip sakome mokymuose, „išverstų Jūsų odontologą iš kėdės“ – plačia, drąsia ir maksimaliai didele, ir dar ką nors linksmai suurgzkite- nesvarbu, kad Jūsų dantys kiek kreivi, o gal jų visai nebeturite.

Nes šypsena pirmiausia skirta mums patiems . Kai šypsomės, ir kai šypsomės maksimaliai plačiai, aktyvuojame visus svarbiausius „geros nuotaikos“ mechanizmus, tad šypsena yra „save išpildanti pranašystė“- kuo daugiau šypsomės, tuo mums smagiau, kuo mums smagiau, tuo daugiau šypsomės, kuo daugiau šypsomės, tuo mums smagiau, kol galų gale ji sprogsta, anot Mary H. Waldrip, į juoką. Pagalvokite apie tai, kas Jus galėtų „slėgti“. Jau? Dabar išsišiepkite iki ausų, atsistokite, ištieskite rankas plačiai į šonus, pasistiebkite kuo aukščiau ir...pagalvokite apie tai, kas Jus „slegia“, vėl. Neišeis.

Charizma be šypsenos? Net Stalinas šypsodavosi. Ne veltui vakariečiai – ir rytiečiai- dažnai pašiurpsta nuo to, ką jie pamato tik atskridę į Vilnių: tamsūs rūbai, tamsios gatvės ir tamsūs praeivių veidai. Mūsų oro uostą turėtų puošti „Welcome to the Suicide Capital of Europe“- va kuo kuo, o savižudybių skaičiumi mes tikrai pirmaujame, ir nenuostabu, nes neturime įpročio šypsotis be jokio reikalo , tiesiog šiaip sau, kaip amerikiečiai ar net prancūzai. Nusišypsok gatvėje kokiam dėdei, tai sustos, atsisuks, ir dar ilgai ilgai žiūrės į tave nueinantį taip nieko ir nesupratęs. Tarsi šypsena būtinai turi reikšti kažką dar daugiau, nei ji reiškia "pagal nutylėjimą"

O jei Jūs sąmoningai įpratinote save šypsotis dažniau ir plačiau, štai vienas mažas, bet puikus Leil Lowndes patarimas Jūsų charizmai dar labiau padidinti:

Kitą kartą, kai kalbėsite su žmonėmis , „sulėtinkite“ savo šypseną : nusišypsokite tam žmogui, kuriam norite nusišypsoti, truputį vėliau, daug lėčiau, ilgiau ir plačiau. Tiesiog iš lėto „užliekite“ žmogų šypsena- kad ir be jokios priežasties. Turbūt jau įsivaizduojate, kas įvyks? Abejingų tokioms šypsenoms nėra. Žmonės net nesąmoningai ims jausti palankumą Jums, jei Jūsų šypsena nuoširdi.

 Verta turėti ir kitą charizmatišką įprotį- net ir rimčiausio pokalbio metu kažkam nusišypsoti be jokios priežasties. Jei taip dar nedarote- kada dabar pabandysite?

Svarbiausia- 100 procentų nuoširdžiai.

(Veikiantis „nenuoširdžių šypsenų gaudymo įgūdžių testas“ pagal Ekmaną)

(c) Vidas Jankauskas, 2006. Visos teisės saugomos.