“Jei žmogus, nemokantis skaičiuoti, rado keturlapį dobilą- ar jam pasisekė?”- Stanislaw J. Lec

Tu man patinki.

Ir dar kaip. Ne tik todėl, kad skaitai šiuos žodžius.

Patinki jau vien todėl, kad esi.

Toks, koks dabar.

Gal tu nesusišukavusi šiandien, o gal tavo nosis per didelė. Gal tau nesiseka meilė, o gal sėkmingai darai karjerą. Gal tu lūzeris, o gal čempionas.

Nesvarbu.

Man patinki.

Skaitai. Moki lietuviškai. Smalsus. Smalsi. Smalsu- net jei esi translytinis belytis, ir tavo modernizuota pavardė yra be tradicinės priesagos.

Man patinki, net jei tavo pavardė yra Muk. Ar Puk. Ar apskritai esi be pavardės. Net jei neskaitai šio teksto. Ar toliau nebeskaitai. Net jei nemoki skaityti. Net jei nežinai, kad man patinki. Net jei nesuvoki, kad aš toks, čia tau rašantis, apskritai esu.

Patinki, net jei aš visiškai nepatinku Tau.

Ir net jei Tau nepatinka tokia pradžia.

***
Patinkanomika

“Šviesiausi mano kartos protai nuolat suka galvas, norėdami priversti žmones spaudinėti reklamas. Tai koktu.”- Jeff Hammerbacher, buvęs Facebook’o duomenų grupės vadovas, įkūręs Cloudera

Vasario mėnesį švęsime ne tik stulbinančia ūkine- komercine galimybe tapusią Valentino dieną, bet ir pirmąjį Facebook’o dešimtmetį. Markas Zuckenbergas, sako, sukūrė jį mėlyną tik todėl, kad buvo, ir, matyt, toliau lieka daltonikas: nemato nei raudonos, nei žalios spalvos. Spėjama, kad būtent todėl mėlyna spalva jam patiko labiausiai.

Toks pasirinkimas patiko ir daugiau, nei milijardui Feisbuko gyventojų, per dešimtmetį išmokusių pagaliau elgtis taip, kaip moko šis anonimiškumą visiems laikams nusinešęs sociatinklis: visiems patinka informuoti kitus apie tai, kas jiems patinka.

Pagal pateiktus “meniu”. Tobula saviraiška.

Ir tiek.

Brandaus kapitalizmo laikais tai svarbi informacija, gal net svarbiausia informacija, kurią tegalime generuoti, kai nardome tokioje pasirinkimų jūroje. Ką ten jūroje, vandenyne. Fragmentuotame, nykstančiame masinės rinkodaros kraštovaizdyje kiekvienas mūsų staiga įgijo netikėtai svarų balsą: it visas pasaulis būtų tapęs viena globalia tiesioginės prekybos organizacija, kur visi kažką siūlo, rekomenduoja ir parduoda.

Ne bet kaip - aktyviai, kaip kokie labai įtikėję jau bankrutavusio Herbalife konsultantai- būtent Feisbuke bendraujama metodiškai, su ugnele ir perdėtai pakiliai.

Tad ne tik galime- feisbuke esame išmokomi padėti vieni kitiems… pasirinkti, nuolat patogiai ir greitai pranešdami apie tai, kas mums patinka. Feisbukinis “patinka”- pats geriausias, niekuo neįpareigoja: vienodai maigai “patinka” ir labdaros fondui, ir kokiai labdaringai akcijai, ir naujo modelio higieniniams įklotams palaikinti.

Lengva šiandien būti “socialiai atsakingu”.

Ir kaip lengvai užmiršome, kad toks sociatinklis net negalėjo egzistuoti prieš kokius du šimtus metų tarkime, Bukiškio gyventojams.

Ne tik todėl, kad interneto ar kompiuterių tais laikais nebuvo, ar kad sistema nebuvo lokalizuota, bet ir todėl, kad nelabai būtų buvę ką pranešti savo būsenos atnaujinimais: plataus ar siauro vartojimo prekių tebuvo keletas- arielka, miltai, na dar botagas ar kūjis koks, paslaugų asortimentas- irgi neypatingas, ir arkliui aišku, kas tau patinka, o kas ne, literatūros pasirinkimas- skurdus, ypač jei esi beraštis, o ir potencialių sponsorių- reklamodatelių, kurie finansuotų sociatinklį, tebuvo keli: vietiniai didikai ar prakutę manufaktūrų savininkai, kuriems ir taip viskas ėjosi kaip iš pypkės: mužikams nurodai, mužikai do baudžiauninkai ir padaro.

Ir nieko nuostabaus, jog Facebooke per dešimtmetį taip ir neatsirado gladiatoriškas žemyn rodantis nykštys- natūralu, kad pasirinkęs tai, kas tau patinka, automatiškai pasirenki ir tai, kas ne.

O pasirinkęs dalyką, kuris akivaizdžiai visiems patinka, mažiausiai rizikuoji kam nors nepatikti- nes tai daug kam patinka. Be to, mums daug lengviau pasitikėti tais, kurie mums patinka, nei tais, kurie ne.Tad ir komerciniams liaudies ūkio subjektams sociatinkliai sukūrė netikėtą dilemą: ne tiek “būti čia ar nebūti išvis”, bet ir apskritai- “patikti ar išnykti”.

Pažiūrėję globaliau, suprasime, kad būtent tokia primityvia, ir vis labiau vyraujančia “patinka arba ne” pasirinkimų strategija galime lengvai paaiškinti, kodėl vis dažniau laimi ne optimaliausi, racionaliausi, o tiesiog populiariausi, populistiniai pasirinkimai: partijos, politikai, prekės ženklai, idėjos ar paslaugos.

Feisbukas nuosekliai skatina ir moko suvokti kitaip, nebekurti, o tiesiog rinktis, vertinti ir veikti, kaip Nobelio premijos laureatas prof. Daniel Kahnemanas apibūdintų, “pirmine, greitojo mąstymo” sistema. Panašu, kad toks karštligiškas “patinka/ nepatinka” tapšnojimas tampa suvokimo įpročiu ir visur kitur, ne tik feisbuke- kam šiandien lengva susikaupti žinučių ir trikdžių jūroje?

Skaityti vieną ir tą patį tekstą ilgiau nei penkias minutes yra tikras iššūkis. Vis mažiau belieka ir tų, kurie pasyviai spokso į TV ir archajiškai kantriai žiūri viską iš eilės, kas ten bebūtų rodoma- šiandien tai taip primityvu. Tiek kanalų, galų gale. Ar įsivaizduoji save, visą vakarą su šeima sėdintį svetainėje, ir besiklausantį radijo laidos? Be ekranėlių delnuose?

Sakau.

Elementaru: kai pasirinkimų tiek daug, nebeturi prabangos jų apgalvotai įvertinti. Ką ten. Net nebegali rinktis, tik rinktis. Todėl laimi kraštutiniai, labiausiai išsiskiriantys, dėmesį kaustantys ir nebūtinai geriausi variantai. Feisbuke irgi įjungiama sunkioji artilerija, nuspėjamai:

“Laimėk Ipad! Tau tereikia atsakyti į keletą klausimų”

“ X. Y. pateko į baisią avariją. Spustelk čia, kad išvystum šį šokiruojantį video”

“Labas labas…Pamačiau tavo profilio nuotrauką…Nori susipažinti artimiau?”

“Sužinok, kas peržiūrėjo tavo profilį. Spausk čia”

“Neįtikėtina- jai tik 16, o ji jau…”

Išpopuliarėjo ir ši, jau greitai šimtmetį švęsianti, reklamuotojų itin mėgstama antraštė:

“Iš pradžių jie (gydytojai, draugai, kolegos etc.) juokėsi, bet paskui aš pradėjau (groti, kalbėti, jie išvydo mano veidą etc.)

Kokia desperacija.

Dažniausiai neveikia- nes visą dieną identifikuodamas tai, kas tau patinka, kad patiktum kitiems, pamažu tampi it sunkiai besujaudinamas pornofilmų aktorius, ar etatinis šokolado ragautojas- skonio receptoriai pakinta.

Ir kaip ultimatyvus hedonistas, anksčiau ar vėliau susiduri su esmine, užprogramuota hedonizmo problema- persisotini, ir pagaliau pasibodi. Malonumais.

Niekas nebepatinka taip, kaip anksčiau. Tiksliau, niekas TAIP nebepatinka.

Daug kam taip šiandien.

Antra vertus, tai klasikinė fetišizavimo problema.

Dar Karlas Marxas stebėdavosi, kaip greitai sugebame fetišizuoti- bet ką. Jam nuostabą kėlė ir tai, kad žmonija net žaliavoms priskiria begalę “metafizinių subtilybių ar teologinių grožybių”. “Žaliavos”- rašė Marx’as- “tampa it nepriklausomos būtybės, apdovanotos gyvastimi, kai tik atsiranda ryšiai tarp jų ir žmonių rasės”.

Marxą stebino ne tik paprasčiausias medinis stalas, staiga įgyjantis nepalyginimai didesnę vertę, nei mediena, iš kurios jis pagamintas, bet ir tai, kaip aukštai ar žemai vertinama pati mediena, žemė, naudingos iškasenos ar nekvalifikuota darbo jėga.

Paslaptingasis vertės kūrimo procesas, dėl kurio iki šiol nesutaria ekonomistų mokyklos.

Kaip iš tikrųjų nusprendžiame, kas mums patinka, ir kas- automatiškai- ne?

Jei dar visai neseniai tuo, kaip koks didysis Brolis, pasirūpindavo, anot viešųjų ryšių tėvo Edward’o Bernays, mistinė “draugų grupė” (sukūrusi tokius visiems patinkančius masinės rinkodaros fenomenus, kaip “Coca-Cola", “Marlboro" ar “Pampers"), šiandien vis dažniau tai, kas mums patinka, turime nuspręsti patys. Draugų padedami.

Ir tai nėra taip lengva.

Nes, žiū, kurie gi iš tavo Feisbuko draugų (vidutiniškai kiekvienas čia jų turime 342) tau iš tikrųjų patinka?

Duokdie- vėlgi sako statistika- kokie 6.

Bet- iš kur žinai, kad anie dar ne robotai?

Juk kiekvienas jų gali užsiregistruoti kad ir http://what-would-I-say.com ir tada užsiregistravusiųjų būsenas- nesibaigiančius vertinimus apie tai, kas jiems patinka- dažnai ir laiku atnaujins išmanusis robotas.

Kaip patogu. Net ir tai galima simuliuoti.

Iš tikrųjų

“Mes akimirksniu vertiname kitus pagal jų aprangą, jų automobilius, jų išvaizdą, jų rasę, jų išsilavinimą, jų socialinį statusą. Sąrašas yra begalinis. Mane labiausiai užkala tai, kad dauguma žmonių nusprendžia, kas yra kitas žmogus, su juo net nepasikalbėję. Dar blogiau yra tai, kad šie žmonės, spręsdami apie kitus, nė nesuvokia, kas yra jie patys”― Ashly Lorenzana

“Ar galime grįžti į tuos laikus, kai Feisbuką naudojome tam, kam jis ir buvo sukurtas- įvertinti, kaip išstorėjo mūsų ex- draugės?”- Bill Maher

Smagu kartais klausytis žmonių, kurie net teisinasi, jog važinėja automobiliu, “kuris jiems nepatinka”, arba skundžiasi, jog dirba atsibodusį darbą, arba atsiliepia apie kurį kolegą, esą tas “juos užknisa”. Būna, kad žmones erzina “prasta TV laidų kokybė”, ar net oras. TV orų pranešėjai, sako, dirba rizikingą darbą.

Princesės ant žirnio problemos, if you ask me. Negi viskas gyvenime turi patikti?

Danijoje, kur kiaulių yra gerokai daugiau, nei žmonių, į skerdyklą atvestas peniukškles skerdikai nuo šiol pasitinka žaliais chalatais- išsiaiškinta, kad taip apsirengę maisto pramonės profesionalai joms labiau patinka, nei baltai apsirengę. Ramina.

Ir gyvenimas, laimei, nėra grožio konkursas, ar populiariausio individo rinkimai, ar neisbaigiantis “profilių paradas”, dar vadinamas feisbuku, tad net tapęs “metų šūdu”, neturėtum nusiminti- mes visada esame kitokie, nei atrodome. Visada.

Paslaptingi.

Parodomasis, reprezentacinis simuliakrinių draugų skaičius feisbuke, deja, visiškai nekoreliuoja nei su sėkme, nei laime, nei gyvenimo pilnatve, nei tikrųjų draugų skaičiumi- atsimenu, išdalindavau bendraklasiams “anketas" aštuntoje klasėje (atsimenat- " kas tau patinka?", "ką galvoji apie mane?", "kokia tavo mėgstamiausia grupė?", ir dažniausiai sugrįždavo taip ir neužpildytos. Vajetau.

Hiperbolizuokime. Kas atsitiktų, jei visas milijardas, ar bent jau milijonas feisbukinių staiga taptų tavo “draugais”?

Kas kas.

Taptum visuomeniniu transliuotoju. Tavo draugystes nuo šiol reglamentuotų tam tikra taryba ir feisbuko privatumo nuostatos. Dar interneto greitoveika. Tavo simuliakras, virtualusis “aš” taptų dar svarbesnis, nei tikrasis, vis dar netobulas tu. Kiekvienas tūptelėjimas būtų įvertintas, ir kiekvienas ne-tūptelėjimas, automatiškai, irgi.

Tarsi persikūnytum į paminklą, pačiam sau.

Balandžiai tūptų ant galvos, darytų, ką tik nori, ir niekaip negalėtum jų nuvaikyti.

Tad jei renkiesi draugus tik pagal tai, kas ir tau, ir jiems patinka- puiku. Hitleriui patiko ir klasikinė muzika, ypač Wagneris, ir tapyba, ir greiti automobiliai. Ir lėtesni. VW “vabalas" yra fiurerio “baby”.

Per 10 metų Feisbukas masiškai supaprastino ir utlizavo viską: asmenybes, pomėgius, saviraišką, santykius ir “patinka”. Laimei, Feisbukas tėra virtualus. Ir draugai ten retai tikri. O tai, kas patinka tau Fesibuke, nebūtinai patinka ne- Feisbuke.

Tad yra vilties.

Nes kas gi iš tikrųjų tau patinka?

Leisk, pasufleruosiu.

Pamenu, vaikystėje krėsdavome pokštus, kam nors paskambinę, ir paprašę, kad patikrintų, ar namuose iš čiaupo bėga vanduo. Kai pašnekovas- dažniausiai kokia tetulė- ką gi daugiau vidurdienį namuose rasi- patvirtindavo, kad vanduo yra, paprašydavome prisileisti visą vonią. Dažniausiai net neklausdavo- “kodėl?”, o jei vis tik paklausdavo, pokštas pavykdavo: sakydavome, kad tuoj dramblį maudytis atvesim. Tada prunkšdami padėdavom ragelį. Po 5 minučių, susitvardę, pasukdavom vėl: "Vandens dar neišleidot? Drambliukas jau laptinėj, tik va, pro duris neįstumiam”

Ir tu taip išdykaudavai? Puiku.

Galiu eit lažybų, kad ir užaugęs nuo vandens čiaupo netoli beatsitraukei- ar surasi nors vieną, veikiantį, dabar kur netoliese?

Rasi.

Nueik, paleisk vandenį, stebėk, kaip trykšta, liejasi litrų litrai tyro taip tobulai vandentiekiu tave pasiekiančio vandens, minutę kitą ramiai sau pasimėgauk, lai bėga galingai, laisvai, it būtum prie Niagaros krioklio.

Dabar paklausk savęs- ar tai tau patinka?

Aš rimtai. Ne apie vandens skaitiklius. Net jei nesuvoki ekonominių “ribinio naudingumo” dėsnių, net jei neskaitei, pavyzdžiui, Yan Martell’io “Pi gyvenimo”, kurio herojui plastikiniai maišeliai su lietaus vandeniu brangesni už deimantus ar safyrus, net jei tau neimponuoja gudriai veikiantis šiuolaikinis vandentiekis ir net jei nenori prisiminti, kad visa didžioji žmonijos dalis negali taip paprastai vandeniu pasidžiaugti, prisipažink- laisvai bėgantis vanduo, jei jau nuoširdžiai, tau labai patinka.

Kontekstualizuojam.

Miegoti ant žirnio gali būti labai šaunu, nepaprastai, tikra atgaiva, palyginus, pavyzdžiui, su miegojimu gyvuliniame vagone. Ar ligoninės koridoriuje. Brazilijoje, va rodė, kaip dešimtvietėje kalėjimo kameroje stumdosi 62. Miega pakaitomis, pastovėti, atsirėmęs į sieną irgi gauni tik trumpam. Kalinės vietoj higieninių paketų čia naudoja duoną.

Bet negi paskelbsi dabar feisbuke: “Nuėjau į vonią. Atsukau čiaupą. Bėga vanduo, litrais. Kaip gražu. Man taip patinka”.

Dramblio niekas neatves, ir laikų ne kaži ką gausi. Va jei atsuktum čiaupą, ir pasipiltų nafta, ar bent jau dyzelinas- turėtum puikią naujieną.

Virusinę.

Žmogus žmogui

“Privačia meile vieną žmogų mylėti yra apgailėtina ir skausminga. Mylėti visus yra didinga”- Thomas Traherne

Analogiškai, tai, kad mūsų šioje planetoje jau daugiau, nei septyni milijardai, ir kad bent milijardas spėjo sušokti į mėlynąjį feisbuką, niekaip nereiškia… kad bent vienas iš mūsų galime nors kiek mažiau vienas kitam patikti.

Dar daugiau- kiekvienas žmogus, žmogui, šiaip jau, turėtų kelti malonią nuostabą- ne mažesnę, nei kokios pandos, meškučiai ar aifounai. Net ir tada, kai įpranti visus nuolat reitinguoti- vienus vertinti, o kitus, “pagal nutylėjimą”, nuvertinti.

Realybėje neužtenka vieną kartą spustelti “patinka”- meilė, simpatija, empatija, sako neuropsichologai šiandien, yra trumpi, intensyvūs, tačiau- laimei- nuolat atsinaujinantys jausmai. Tik kasdieninė praktika juos išlavins.

Arba atrofuos.

Siūlau dar vieną eksperimentą. Galingą.

Net jei skambės keistai, gal ufonautiškai, ar šventikiškai, it Bibliją čia cituočiau, siūlau- štai ką: valandą, dieną, savaitę, visą mėnesį ar net metų metus gyvenk, nusprendęs, ir tikėdamas -racionaliai ir ne- kad tau VISI žmonės patinka.

Kaip?

Su nuostaba: kiekvienas žmogus, kurį sutinki, sutik- yra neįtikėtinas įvykis. Unikali proga, visada. Jei tai dar pačiam nesuvokiama, patarsiu kaip vaikui: elkis su kiekvienu sutiktu žmogumi it su savo močiute. Pagarbiai ir meiliai. Nutirpsi, kokios patirtys. Jausies pakylėtas. Arba kiekvieną kartą, kalbėdamas su žmogumi, prieš atsakydamas jam, patylėk bent penkias sekundes- gal atsakysi visai ką kita. Jautriau. Ir pagaliau išgirsi kitą, kitaip.

Įsivaizduok, kaip jausies, supratęs, kad VISI žmonės tau net labai patinka- labiau, nei tas vanduo: blogiečiai, geriečiai, politikai, verslininkai, nusikaltėliai, bėdžiai, valkatos, kaimynai, mokytojai, policininkai, gražūs ir negražūs, kitataučiai, ir ne, visi.

Stebėsi kiekvieną sutiktąjį kaip meninkas, kuriam visi žmonės įdomūs, kalbinsi visus kaip žurnalistas, nekantraudamas išgirsti kažką naujo ir įdomaus, priimsi visus kaip geras gydytojas, kuris neskirsto pacientų į jam patinkančius, ar ne, ar kaip kunigas, neatstumsiantis nė vieno, ar kaip geras psichiatras, kuris neskuba diagnozuoti, ar pasmerkti.

Žmogus žmogui- žmogus yra puiki, paprasta, sektina ir puoselėtina nuostata. Jei gyveni nuolat apsuptas neigiamų personažų- tai tik tavo vaizduotės problema.

Panašius eksperimentus darome ir mūsų mokymuose- vaje, kaip pakylėti grįžta iš gatvių dalyviai, pagaliau pakalbinę ir susidraugavę su tais žmonėmis, kurių iki šiol net nepastebėdavo.

Tai nereiškia, kad nuo šiol negali kitikuoti kitų žmonių elgesio, ar netinkamą toleruoti, tai taip pat nereiškia, kad turi su visais sutikti ir tapti etatiniu grindų kilimėliu…tačiau tai reiškia, kad tau tiesiog labai patinka žmonės. Visi. Labiau, nei plataus ar siauro vartojimo prekės, automobiliai, kilimai, išmanieji telefonai ar pačios gudriausios IT sistemos.

Kurios, priešingai nei tikėtąsi, daro mus mažiau kūrybingais, ir mažiau žmonėmis- tiesiog standartizuoja.

“Su WEB 2.0 raida internetą apėmė tarsi misionieriškas redukcionizmas”- savo puikioje “You’re not a gadget” rašo vienas iš interneto pionierių, Jaron Lanier- “Visos keistenybės išgarinamos it verdant košę. Pirmieji dar 1990-aisias pasirodę interneto puslapiai dar turėjo individualybės skonį. MySpace kažkiek išsaugojo tuos savitumus, tačiau standartinio formatavimo procesas jau buvo prasidėjęs. Facebook žengė dar toliau, sudėliodamas individus į tarsi testų klausimais pasirenkamus tipažus, o Wikipedia apskritai siekia ištrinti individualų požiūrio tašką.

Jei kokia bažnyčia ar vyriausybė taip elgtųsi, ji būtų laikoma autoritarine, bet kai tai daro technologai, jie laikomi madingais ir porgresyviais inovatoriais. Idėjos, pateikiamos technologine forma, žmonėms tampa priimtinos, nors jos nebūtų priimtinos, jei būtų pateiktos kokia kita forma.

Visiškai keista girdėti tiek daug mano senų draugų iš skaitmeninio pasaulio, teigiančių, kad jie yra tikrieji Renesanso Sūnus- kaip jie nesuvokia, kad kompiuterių taikymas individualiai saviraiškai supaprastinti yra primityviinanti, bukinanti veikla, ir visiškai nesvarbu, kokie technologiškai tobuli įrankiai tam yra naudojami.”

Sąmoningai nusprendęs, kad visi žmonės tau tiesiog- patinka, dažniau juos ir pastebėsi. Nustosi jų bijoti. Jei stebėti žmones patinka labiau, nei spoksoti į juos ekranėliuose, atrasi ir tikrąjį bedravimo džiaugsmą, atidžiau stebėsi, ilgiau bendrausi- nes būti su žmonėmis, kurie tau patinka, yra smagu. Tad neskubėsi su vertinimais, diagnozėm ir stereotipais. Ir statuso žaidimus mažiau žaisi. Tiksliau- laimėsi, nes tau nebereikės jų laimėti.

Nepažadu, kad bus lengva- senos nuostatos nuolat praneš apie save, gyvenimas tarp priešų yra dramatiškas ir nuotaikingas, tačiau pagrindinis eksperimento privalumas- daugiau nebebūsi toks vienas, ir vienišas- net ir su tūkstančiais feisbuko draugų. Priešingai- būsi daug daugiau, nei esi.

Beje, ar žinojai, kad per dešimt Feisbuko gyvavimo metų veik 20 milijonų žmonių mirė, bet vis dar vaidenasi Feisbuke, savo profiliais, it niekur nieko? Planuojama, kad po penkiasdešimties metų mirusiųjų skaičius Feisbuke jau pralenks gyvųjų.

Man nerūpi.

Man patinki tu, o ne tavo profilis.

Komentarai (veiks tik keletą dienų):