"Prisipažink. Tu nesi kaip jie. Nė iš tolo. Gali kartais apsirengti taip pat, arba, kaip ir  jie, spoksoti tuos pačius bukus televizijos šou, kartais netgi paragauti to paties šlamštmaisčio. Tačiau panašu, kad kuo labiau nori būti panašus į juos, tuo labiau jautiesi nepritapėliu, stebinčiu "normalius žmones" savo automatinėse egzistencijose. Ir kiekvieną kartą, kai sakai "klubo" slaptažodžius, tokius kaip "geros dienos" arba "šiandien siaubingas oras, ar ne?", viduje matyt nori šaukti uždraustus dalykus, tokius kaip "papasakok apie tai, kas tave priverčia verkti" arba "kaip manai, kodėl reikalingi deja vu?"

Prisipažink, kad net norėtum užkalbinti tą merginą lifte. Tik kas bus tada, jei mergina lifte (ir tas pliktelėjęs vyriškis, kuris vis praeina pro tave kontoroje) galvoja tą patį? Kas žino, ką sužinosi užkalbinęs nepažįstamąjį? Visi nešioja to pačio galvosūkio gabalėlius.

Niekas neatsiranda tavo gyvenime šiaip, atsitiktinai. Pasitikėk savo instinktais. Elkis netikėtai. Susirask kitus."- Timothy Leary

 

Tai buvo, berods, Škotijoje, Edinburge, kai planuodamas susitikimą su vienu iš mūsų kompanijos viceprezidentų, pasirūpinau pagaliau tinkamai apsirengti. Tada, bauginančiai tuščioje " Giorgio Armani" parduotuvėje, ištaškiau apvalią sumą subtiliai prabangiam kostiumui, kuris, laimei, tiko puikiai  "tiesiai nuo pakabos", ir brolyti, pasijaučiau esąs tikras čempionas. Juo labiau, kad turėjau su kuo palyginti- puikiai prisiminiau tuos laikus, kai į verslo susitikimus važiuodavau apsirengęs eiline  masiškai kur nors tais laikais Lenkijos provincijoje siūta eilute, ir galiu prisiekti, kad kaip rentgeną jausdavau pašiepiančius arčiau lesalo esančių kolegų žvilgsnius- tokius pačius, kuriais supratingieji nužvelgdavo, pavyzdžiui, baltom sportinėm kojinėm ir juodais kostiumais pasidabinusius mūsų verslininkus kokioje tarptautinėje traktorių parodoje.

"Nice"- žiūrėdamas tiesiai į mano naują mundurą jau antrą pokalbio minutę ištarė iškilusis viceprezidentas, beje, garsėjęs savo subtiliu skoniu, erudicija ir klasikinių "Porsche" kolekcija, kuriuos, kiekvieną savaitgalį pasikeisdamas, atvairuodavo iš savo namų Šveicarijoje į Paryžių. "Nice suit, Vidas"

Suvokiau, kad mano ypatingasis kostiumas jam iš tikrųjų patinka. Komplimentų viceprezidentas niekada negailėdavo, tačiau jie būdavo, kaip tikrų verslo jėzuitų, absoliučiai taiklūs ir nuoširdūs. Jaučiausi tarsi mano savimeilei būtų padarytas tailandietiškas masažas, tad taip pamalonintas patyriau išties ekstatišką įkvėpimą: puoliau žerti nerealias verslo vystymo idėjas ir kurti stulbinančius "Vasiukai & kosminiai laivai" tipo rinkų užkariavimo planus. Viceprezidentas liko be žado, apie lietuvius ėmė galvoti, matyt, dar geriau, tad netrukus buvau paaukštintas.

Toks "dress to kill" atvejis trumpoje mano korporatyvinėje istorijoje, ačiū p. Armani, deja, buvo tik vienas iš keleto. Nuo tų laikų kostiumą teko apsivilkti gal porą kartų, o per paskutiniuosius ketverius metus bene 1000 dienų praleidau apskritai be kelnių- čia subtropikuose turi būti išskirtinai šalta, kad pagaliau šortus paliktum namie.

Tik va, ilgą laiką būdamas be kelnių, matyt, dažniau grįžti į vaikystę, prisimeni, kaip gūdžiu sovietmečiu megztos trumpikės su petnešom, baltos pėdkelnės ir gerai išlyginti marškinėliai būdavo tipiška lopšelio-darželio absolventų apranga.Net ir gūdžiausią žiemą. Smagiai sukdavome ratelius taip apsirengę ir susikibę už rankučių, tėveliams tai, atėjus į darželio šventes, nepaprastai patikdavo, tad jie plodavo ir mus vaišindavo titaniško dydžio saldainiais "Nomeda".

O kostiumus sovietmečiu nešiodavo tik moksleiviai, saugumiečiai, "invalidkom" važinėjantys karo veteranai (kad turėtų kur medalius į atlapus susikabinti), dar mokyklų bei gamyklų direktoriai ar į didesnes išgertuves susiruošę kolūkiečiai- bent jau man taip atrodė.

Jei inteligentai bei kiti "kūrybiniai darbuotojai" tais laikais pasirodydavo kostiumuoti, būtinai po švarku vilkėdavo ir megztą liemenę, o vietoj kaklaraiščio pasirišdavo tautinę juostelę. Mokykloje mėlynos berniukų uniformos garsėjo tuo, kad jau po kelių mėnesių labiausiai trinamos sintetinio audinio vietos imdavo blizgėti kaip išblizginti zaporožiečių sparnai, ir puikiai degdavo, pašvitinus prieš saulę padidinamu stiklu. Uniformos darė mus vienodais, paklusnia mase, tad maištaujantys savo individualybę geriausiai galėdavo išreikšti prasvilindami skyles švarke ar kardinaliai susiaurindami kelnes.

Ir kai pagalvoji apie visa tai vėl mūvėdamas trumpikes, tiesa , be petnešų, ir pagaliau- progresas- medvilnines, o ne megztas, supranti, kad  į kostiumą sugrįžti visai nebesinori.

Matai, kuo dažniau leisi sau suvokti, kaip esi užprogramuotas suvokti, tuo aiškiau išvysi, ką.

Kad ir tai, jog "invalidkų", ir jas vairuojančių veteranų, deja, seniai nebėra.

Iš kontorų dingo ir sekretorės su savo spausdinimo mašinėlėm, masiškai nyksta ir sekretorės, pasodintos prieš kompiuterius. Mažėja ir pačių kontorų. Dingo popierinės "Valstybės žinios" bei  masyvūs mokesčių sąvadų aplankai, nei biuruose, nei bibliotekose neberasi popierinių kartotekų. Adatinių spausdintuvų. Perforuoto popieriaus ritinių. Violetinio kalkinio popieriaus. Standartų spaustuvėje spausdintų penkialapių margaspalvių "PVM sąskaitų- faktūrų". Milžiniškais žalsvais indikatoriais mirksinčių kalkuliatorių. Nebereikia medinių ar popierinių sugertukų, nes niekas neberašo plunksnomis.  Ar rašalu.

Tad negi neįstabu, jog verslo ar politikos vyrija iki šiol linkusi uniformuotis ir toliau vilki... ką?

Mundurus. Modernizuotas prieš-industrinių laikų milines. Paskutinį prūsiškų kariuomenės madų šūksnį- nes kostiumai praktiškai nepasikeitė nuo tų laikų, kai tebuvo karinėm uniformom. Net sagos švarkų rankovėse tėra tikri skeumorfai- kad, kaip kokie caro laikų rekrūtai, vyriškiai nosių į rankoves nesišluostytų. Anot šiandieninių stiliaus ekspertų,  be sagų rankovėse, praktiškiausia turėti tamsių, lygių spalvų eilutes,  jau vien todėl, kad niekas nesuvoktų, jog kasdien velkiesi tą pačią. O ir dėmės ne taip matosi, be to, turėdamas neutralių spalvų eilutes, gali kombinuoti vieno kostiumo kelnes su, pvz. šviesesniu ar tamsesniu kito kostiumo švarku. Jei esi itin stipri asmenybė, kartais gali net nusirišti kaklaraištį. Ar pasipuošti peteliške.

Man, taip pamėgusiam būti be kelnių, šis įkyrus, dinozauriškas  verslo uniformų konservatyvumas kažkodėl byloja tik viena: kostiumuotieji, iki šiol asocijuoti su galia šioje planetoje, dar nesuvokia, kas pasikeitė.

Viskas.

Mes debesyje

Ir geriausio siuvėjo iš itin kokybiškos gelumbės siūtas kostiumas nebeneša, nebespinduliuoja galios. Jokios. Štai prezidentas Obama kiekviena įmanoma proga nusivelka švarką, ir jei tik protokolas leidžia, būna be kaklaraiščio- nors eilutės jam tinka puikiai. Warren Buffet dažnai pabrėžia, kad nors ir perka brangias eilutes, jos vis tiek atrodo "pigiai". Vladimiras Putinas, priešingai nei tiek pat rezidencijų turėjęs Josifas Stalinas, mėgsta fotografuotis pusnuogis kalnų upelių fone, o ne su tradiciniu generalisimo munduru. Seras Richardas Bransonas su kostiumu? Ne. Noam Chomsky? Slavoj Žižekas? Tas savo juodų marškinėlių niekad nenusivelka.  Bill Gates net Microsoft viršūnėje nesivargindavo kostiumuotis, ką jau bekalbėti apie amžiną atilsį Steve Jobs. Mark'as Zuckenberg'as niekada- net Facebook IPO proga- nesibruka į kostiumą, nes savo prabangių namų stalčiuje turi 20 identiškų vienos blankios spalvos marškinėlių, kuriais ir puošiasi kasdien.

Zuckenbergo tėvynėje netrukus- Helloween'as, daug kam svarbiausia, po Rosh Hashanah, metų šventė, tad komercializuota kaip niekur kitur: nei iš šio, nei iš to aplink atsiranda Helloween'o parduotuvės, kurios ir veiks viso labo tik mėnesį, tačiau jose, be tradicinių rausvų moliūgų, patogiai nusipirksi įvairiausio dydžio kostiumus ir kaukes.

Mūsų Vincas labai susirūpino savo siaubą- turinčiu- kelti -įvaizdžiu, tad šiemet norėtų būti Žmogus- Voras, o nebe Batmenas.

"Banalu", - sakau Vincui.- "Būk Žmogus su Kostiumu. Ir originalu, ir daug ką išgąsdinsi" .

Idėja jam patinka. Ir praktiška- galės laikas nuo laiko bet kur vaizduoti politiką, valdininką ar verslininką.

Pagalvoji dar kiek, ir nė kiek nesistebėsi,  jei netrukus ateis  laikas, kai tradicinis kostiumas atrodys taip pat ekscentriškai, kaip šiandien, tarkim, modernios įmonės valdybos posėdyje katiliuku ir Gogolio laikų miline pasidabinęs akcininkas.  Juolab, kad moderniose įmonėse, ilgainiui, totalios žinių sklaidos eroje, neliks nei posėdžių, nei, matyt, pačių valdybų.

Še tau.

Kur gi prapuolė ta galia, ta lyderiška "presence", kurią spinduliuodavo gerai pasiūti kostiumai, teisinga laikysena ir tikro šilko kaklaraiščiai?

Ją galėjo nugvelbti kad ir beveidžiai Anonymous- net jei jų "viešasis" įvaizdis turi stilizuotą Guido Fawkes veidą, o logotipas- vos ne sovietinį herbą su kostiumuota būtybe be galvos.

 

Anonymous

Jie kaip oras, jie visur ir kartu niekur, veikia kaip kokie Batmanai, paralyžuodami, atrodytų, galingiausių institucijų veiklą akimirksniu ir sukeldami tikras DDoS  audras. Nepagaunami ir neidentifikuojami- tu gali tapti Anonymous ir Anonymous gali tapti tavim, paslaptingi kaip koks Zorro, ar Fantomasai, kiekviena masinė, beprecedentė pagal mastą jų ataka planuojama ir pasirenkama 100 proc. demokratiškai, o ne "lydekai" ar kokiam "generolui" paliepus.

Būtent todėl prieš Anonymous dreba tokie gigantai, kaip "Monsanto",  "Visa", ar "Mastercard": ir bankininkai, ir pramoninkai ir net galingoji Scientologijos bažnyčia.  Žurnalas "Time"  "Anonymous"  šiemet išrinko "įtakingiausia grupuote pasaulyje" šiandien- matyt, irgi jų bijo.

Vėl gi -įstabu, nes "Anonymous" nevadovauja nei MBA , nei politinę ar apčiuopiamą verslo patirtį turintys lyderiai.  Anonymous vadovauja Anonymous, ir šios über grupės precedentas staiga- ir netikėtai- greičiau mąstančius verčia suabejoti žmonių, iki šiol vadovaujančių mums, galia:  žiū, tai kas gi yra mūsų valstybių ar net didžiųjų bendrovių lyderiai, kuriuos taip išgąsdino anoniminė hacktyvistų kompanija?

Jei tiesiai šviesiai- kostiumuoti, geriausiu atveju mokslus bent prieš dvidešimt metų baigę veikėjai (Marijos žemėje- dar ir aukštąsias partines mokyklas įveikusieji), net fiziškai neturintys jokių galimybių tęsti ar atnaujinti savo išsilavinimo, absoliučiai menkai išmanantys paradigmas griaunančias informacijos technologijas, ar , pavyzdžiui, chaoso teoriją. Juolab - šiuolaikinį neuromokslą.  Nesuvokiantys, kad suvokimas šiandien yra sugebėjimas suvokti visumą, o ne epizodus ar fragmentus. Nesuvokiantys, kas debesijoje JAU YRA kitaip, ir kaip žinių visuomenėje keisis viskas- pradedant monetariniais instrumentais baigiant karyba.

Tiek daug vadų ir vadukų šiandien neturi nė menkiausios nuovokos, kad jų išpažįstama, pavyzdžiui, neoklasikinės ekonomikos teorija tematuoja industrinį progresą, taip ir nepaaiškinantį, ar judame, kaip žmonija, pirmyn, ar atgal, tad visi BVP, GVP ir kiti š. rodikliai mums gresiančių kataklizmų fone tėra apgailėtinos dekoracijos užprogramuotam trumparegiškumui paslėpti.

Net darželio nebaigęs ir tokiu būdu dar neišskalbtas smegenis turintis bekelnis individas suvoktų, kad neribotas augimas ribotų išteklių planetoje paprasčiausiai neįmanomas- kad ir kaip išmaniai ir sparčiai stumsi karutį link skardžio, anksčiau ar vėliau teks pasirinkti, kaip nusileisi.

Juolab, kad dvidešimt metų šiais laikais- labai daug. Dvidešimt metų valdžioje- apskritai begalybė. Jei anksčiau žmonijai reikėdavo tūkstantmečių, kad nors kiek paveikti ekosistemą, dabar tai su kaupu galime padaryti per trejus. Gūdžiais prieš-internetiniais laikais, kai mūsų lyderiai dar krimto net tada menkai ką duodančius "aukštuosius" mokslus, kai kurie šiais laikais galingiausi ir įtakingiausi šios planetos žmonės dar ropojo po stalais ar svajojo apie ledinukus, o dabar jų valdomi Facebookai, Tumbleriai, Twitteriai  ar kasdien kuriamos vis naujos programėlės, robotai bei save programuojantys algoritmai dramatiškai kelia ir tą patį nelemtą BVP, ir keičia ... visa kita.

Kuria debesis.

O čia, dausose, žinių visuomenėje- kurią kaip siekiamybę nuolat linksniuoja mūsų lyderiai- deja, (ar laimei!) nebėra vietos vienai nuomonei, nes bet kas gali pareikšti savo. Nebėra dogmų, nes dogmatiškai jas sugriovėme. Nebėra "ekspertų", nes nebėra apribojimų ekspertizės sritims atsirasti. Nebėra patikimų šaltinių - nes jie nepatikimų šaltinių jūroje. Nebėra vienos tiesos. Net vienos tiesos apie vieną tikrą tiesą. Visos teorijos ir praktikos čia- amžinai "beta", nerimastingai laukia, kol bus pakeistos kitomis. Informaciją vis dažniau tenka pateikti infogramomis, filmukais ar instaliacijom, nes tekstų žmonės nebespėja, o dažnai nebesugeba suvokti.  Dėmesys tampa esmine vertybe, dėl kurios tik ir kovojama. Autoritetai bei jų populiarumas matuojami ir sekami visur, gyvai, sekundžių tikslumu, kiekvienas asmuo ar reiškinys gali būti išgooglintas, apibūdintas Wikipedijoje, paskųstas, išreitinguotas ar pakomentuotas. Tiek žinių. Visuomenėje.

Todėl kai apie tai kalbu su draugu, advokatu, kuris bijo net pagalvoti, ką apie jį manytų klientai, išvydę kontoroje be kostiumo, sakau: "Ar jau pagalvojai, kad yra geresnių būdų savo reputacijai transliuoti?" Ir priduriu: "Ką dabar betransliuoja šaunus tavo kostiumas?"

Atsibunda.

Dar Seneka yra rašęs- "Kokia prasmė turėti tiek bibliotekų ir knygų, jei norėdamas perskaityti tik jų pavadinimus, sugaiši visą gyvenimą?" Įžvalgusis mąstytojas taip kalbėjo dar prieš Gutenbergą (nors jau ir Gutenbergo laikais niekas nebūtų spėjęs perskaityti visų tada išleistų knygų), įdomu, ką gi Seneka sakytų šiandien, kai jau vien 2008-aisias amerikiečiai suvartojo daugiau nei 3,6 zettabitus "žinių" (= 3.6 x 10 21)?

Matyt, pastebėtų, kad jei skęsti, nėra skirtumo, kur: ar pusės metro gylio baloje, ar vienuolikos kilometrų gylio vandenyne.

Tačiau kalba ne apie tai, kaip- kostiumuoti ar ne- skęstame informacijos jūroje. Ir ne apie tai, kaip efektyviai turėtume ją filtruoti. Kalba apie tai, kaip iš esmės keičiasi "žinių", reputacijos, informacijos, kvalifikacijos paradigma: infodausose svarbiausi yra tinklai, ryšiai tarp bitų- tad ir pasitikėjimas žinute, informacija, pranešėju, šaltiniu, o ne žinių kontekstas, arba, kaip prieš dvidešimt metų, faktai per se. Vos ne Google reitingavimo algoritmas.

Didžiausi pasaulio duomenų centrai tiria (jie tai vadina "iškasinėjimu", "data mining") netikėčiausius ryšius tarp duomenų, ieško naujų prasmių, naujų sąsajų, o ne šiaip, apibendrina ar "apdoroja" informaciją. Žinių sklidimo greitis ir galimybės keičia mokslą- šiandien tikrieji tyrėjai dirba tarpdisciplininiuose tinkluose, "gyvai", o ne izoliuotuose alchemikų dirbtuvėse ar viduramžių universitetuose. Biologas šiandien yra ir fizikas, ir chemikas, ir antropologas, ir sociologas, ir istorikas, ir filosofas, ir genetikas. Akademija palikta akademikams. Akivaizdžiai keičiasi ir organizacijų veikimo modeliai: autokratinės, hierarchiškos "tik mes žinome, kaip" struktūros elementariai nebesugeba reaguoti į aplinką, praranda savo sąsajas su "tinklais"  ir tampa dinozaurais. Plokščios, bestruktūrės, partizaninės organizacijos auga ir klesti.

Tai reiškia, kad mūsų lyderiai- valdžios struktūros, kurios  iki šiol dažniausiai tesugebėdavo daryti "neteisingus dalykus teisingiau", staiga visuotinėje sklaidoje bus priverstos daryti teisingus dalykus, net jei ir neteisingai iš pradžių. Žinių visuomenėje, kurioje atsidūrėme,  informaciją apriboti sunku, ir  pasislėpti nuo atsakomybės, kai sekama viskas, praktiškai nebeįmanoma. Net labai pažengusioms ir duomenis pagaliau iškasinėjančioms vyriausybėms.

O tai, kad tapome visa ką kontroliuojančios sistemos dalimi ir kiekvienas savo noru esame sekami- kad ir per mobiliuosius telefonus, bankų korteles ar IP adresą reiškia ir kitą dalyką: tampa pakankamai smagu kontroliuoti pačius "sekėjus".

Štai politikas, su meiluže pasirodęs provincijos viešbutėlyje, netrukus galės gerėtis šiuo meilės nuotykiu "Facebooke", o netikėtai praturtėjęs lyderis turės išsamiau pasakoti apie Nigerijos verslininkų pagalbą.

Ar spėjome suvokti, kokiu greičiu ir intensyvumu šiandien sužinome apie vykusius ar nevykusius gaminius, akcijas ar korporacijų rinkodaros bandymus? Kaip apie Berlusconi vakarėlius.  Arba keistai veikiančius Apple iOS 6 žemėlapius- mus informuoja visi, kas netingi, jau kitą dieną po to, kai iOS pristatyta, ir žiū, dar po kelių dienų kompanijos vadovas turi karštligiškai atsiprašinėti... ir kaip alternatyvą siūlyti "Nokia" ar kitus konkurentus. Didi žinių galia.

Tad kokia prasmė vilkėti kostiumą debesyje?

Gali būti su trumpikėmis, ar kaip Lady Gaga- nei nuoga, nei apsirengus, ar kaip Popiežius- pakeisti visą savo įspūdingų mantijų kolekciją, ar kaip Zuckenbergas- kasdien nesiskirti su tais blausiais marškinėliais- šiandien esi daug daugiau, nei rūbais apdangstytas, beje, gerokai, nuo vidutinio 1960-jų, papilnėjęs kūnas.

Žinių visuomenėje tavo identitetas, ir net kapitalas, galia ar įvaizdis yra tik kas? Žinia. Ar žinutė. Tavo ryšiai, tai, su kuo tu save susiejai: tu esi tavo tinklas, ir tavo tinklas yra tu.

 

Svarbu

Nes totalios sklaidos visuomenėje niekas nebus pamiršta, ir niekas nebus atleista. Beje, taip pat savo atsišaukimuose kalba ir Anonymous. Tad net ir geriausias kostiumas nepadės užmaskuoti to, ką visi anksčiau ar vėliau išvysime: kas iš tikrųjų - autoritetas, ir kas ne. Kas realiai yra galingieji, ir kas tokiais tik apsimeta. Kas gyvena, ir kas simuliuoja.

Tad jei renkiesi kostiumą šiandien, neverta išlaidauti.  Kostiumas yra ... kostiumas. Ne tik Helloween'ui. Jei eilutė maskuoja kažkieno pseudogyvenimą, investicija niekad neatsipirks. Tiksliau- ji pseudoatsipirks.

Pseudouždarbiu, pseudokarjera ir didesniais ar mažesniais pseudopasiekimais.

Aš kalbu ir apie tai, kad kostiumai- kaip ir trumpikės, ar Batmano apdaras- tiesiogiai veikia mūsų mąstymą. Ir suvokimą. Štai studentai, apvilkti baltais chalatais- jei tik jie mano, kad tai gydytojų chalatai- kardinaliai geriau sugeba sutelkti dėmesį. Ir jį išlaikyti.  O jei studentai profesoriaus Adam Galinsky eksperimentuose vilkėdavo dažytojo chalatais, kognityvinių pokyčių nebūdavo pastebima: nei selektyvus dėmesys,  nei sugebėjimas jį sutelkti nepagerėdavo.

Tai tik dar kartą patvirtina "įkūnyto suvokimo" šalininkų idėjas- kaip ir tas, kad ir mūsų kūnai, ir apranga, ir kalba, ir aplinka, ir net  šiluma ar šaltis tiesiogiai lemia tai, ką suvoksime, ir kaip elgsimės.

Moterys, pokalbių metu vilkinčios "vyriškesniais" drabužiais, pvz. kostiumais, statistiškai turi geresnius šansus būti įdarbintos. Pranešėjas, vilkėdamas kostiumu, auditorijos vertinamas kaip "protingesnis", nei apsirėdęs džinsais. Laikydami rankose karštos kavos puodelį, žmones priimame "šilčiau", esame empatiškesni, tuo tarpu delnuose gniauždami ledus, esame "šaltesni". Jei mūsų rankose sunkus transparantas, jaučiamės svarbesni, o jei vyrai gauna pavairuoti "Porsche", jų kraujyje iš karto padaugėja testosterono- štai kodėl, artėjant "vidutinio amžiaus krizei", jie intuityviai renkasi būtent tokią terapiją. Ir dar: nustatyta, kad nusiplaudami rankas, realiai sumažiname savo suvokiamą "atsakomybę". Ir kaltę.

Tad nusiplovę rankas ir apsivilkę kostiumus, tampame vienokiais. Trumpikes- kitokiais. Štai kodėl kartais taip traukia į karnavalą, ir va kodėl Helloween'as tokia svarbi šventė. Akivaizdu- "Vienos pokyliai" ar iškilmingos Gala vakarienės irgi leidžia pasijausti taip gerai, jei tik esi tinkamai pasidabinęs.

Tik... kokiais esame, būdami nuogi?  Matyt, tai lemia, kur nuogi. Vieni nuogi? Ir ar nuogam šilta, ar šalta. Vienokie- nudistų paplūdimyje, kitokie - lovoje, dar kitokie- ant chirurgo stalo.

Negi tik taip galime pasijusti iš tikrųjų "beta"?

Ne, nes net apsinuoginę, slepiamės savo žiniomis, savo kategoriškomis nuomonėmis, tabu, tikėjimais, nuostatomis, galų gale- kalba, kuri ir tampa lęšiu, per kurį suvokiame pasaulį taip, ar kitaip. Kostiumai ar ne tėra išorinis, demonstruojamas mūsų mąstymo atributas.

nlp ese 101 mustafa kemal ataturk

Sako, kad tai suvokęs didysis turkų "tėvas" Mustafa Kemal Atatürk, uoliai modernizuodamas Turkiją,  sumanė priversti moteris atsisakyti musulmoniško papročio dengti veidą. Kaip? Nepuolė nieko drausti. Draudimai tesukelia pasipriešinimą.

Todėl pasielgė netikėtai.

Tiesiog įsakė, kad veidus nuo šiol privaloma tvarka dengtų visos laisvo elgesio moterys. Suveikė- puikiai, kaip ir lotyniško raidyno įvedimas, tad Turkija šiandien yra viena iš moderniausių musulmoniškų šalių, lygia greta su Vokietija, ar Didžiąja Britanija.

Verta pagalvoti ir mums. Kodėl gi nepaskelbus kažką panašaus apie kostiumus, Debesijoje?

Va.

Taip ir padariau.

 

 

(c) Vidas Jankauskas, 2006-2012. Visos teisės saugomos, tačiau galite cituoti ir skelbti šį bei kitus mūsų svetainės tekstus internete, jei jų nekeisite ir išsaugosite akivaizdžias bei veikiančias nuorodas į mindgasmic.com

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai web tracker

Komentarai: